Keisčiausi sniego ir ledo reiškiniai: nuo mėlynojo ledo Antarktidoje iki paslaptingų sniego riedulių

Žiema dažnai siejama su pažįstamu vaizdu: baltas sniegas, užšalę ežerai, varvekliai ant stogų. Tačiau gamta geba nustebinti kur kas įvairesniais, neįprastais sniego ir ledo reiškiniais, kuriuos pamatyti pavyksta tik labai retai.

Dalis jų atrodo tarsi iš kitos planetos: mėlynai švytintis ledas, tobulai apvalūs ledo rutuliai ar savaime susiformavę sniego rieduliai. Kiti yra pavojingi, bet kartu ir svarbūs klimatui bei moksliniams tyrimams.

Kaip susidaro skirtingos sniego „veislės“

Sniegas nėra vienalytis reiškinys. Jo savybės priklauso nuo temperatūros, drėgmės, vėjo ir net grunto, ant kurio jis krenta ar kaupiasi. Skirtingi deriniai gali sukurti labai skirtingas struktūras: nuo puraus miltelių sniego iki beveik ledo sluoksnio, kuris atspindi saulės šviesą kaip veidrodis.

Šiuos skirtumus gerai mato kalnų ir poliarinių regionų tyrinėtojai. Jie naudoja specialius terminus, pavyzdžiui, firnas (susenėjęs, iš dalies susispaudęs sniegas) ar šerksnas, ir taip apibūdina sniego virsmą ledu. Šis virsmas svarbus ne tik mokslui, bet ir praktikai, pavyzdžiui, lavinų rizikos vertinimui.

Mėlynasis ledas Antarktidoje: kodėl jis tokios spalvos

Viena įspūdingiausių sniego ir ledo „įvairovių“ stebima Antarktidoje, kur vietomis matyti ryškiai mėlyno ledo plotai. Tokia spalva neatsiranda dėl dažų ar dumbliais apaugusio paviršiaus, ją lemia pats ledo tankis ir šviesos sklidimas.

Suslėgtame lede beveik nėra oro burbuliukų, todėl baltą šviesą jis sugeria nelygiai: raudonoji jos dalis sugeriama giliau, o mėlynoji geriau atsispindi atgal. Taip susidaro intensyvus mėlynas atspalvis, ypatingai pastebimas esant ryškiai saulei ir švariam, neapsnigtam paviršiui.

Ledo blynai ir ledo „kiaušiniai“ šaltose jūrose

Kai kuriais metais šiauriniuose vandenyse galima išvysti keistą vaizdą: plūduriuojančių apvalių ar ovalių ledo diskų sankaupas. Tai vadinamieji ledo blynai, susidarantys, kai vandenyje yra plonas ledo sluoksnis, o bangos jį skaldo į fragmentus ir „apšlifuoja“ kraštus.

Panašus, bet dar retesnis reiškinys yra suapvalinti ledo rutuliai, kartais vadinami ledo „kiaušiniais“. Jie susidaro sekliose pakrantėse, kai ledo gabalėlius ritinėja bangos, sluoksnis po sluoksnio juos padengdamos nauju ledu. Rezultatas primena milžiniškus sniego kamuolius, tik sudarytus iš tankaus ledo.

Sniego rieduliai: tarsi kas būtų ridinėjęs sniego senius

Atšilus orui, kai ant žemės guli lipnus, šiek tiek atitirpęs sniegas, staigiai atšalęs vėjas gali sukurti įspūdingą reiškinį. Nuo kalvelių ar statžių šlaitų ima ristis nedideli sniego gumulai, prie kurių kelionės metu limpa naujas sniegas, o vidurys iš dalies išbyra.

Taip susidaro savaime susiformavę sniego rieduliai, primenantys mažus ritinius ar tuščiavidurius cilindrus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad juos kas nors specialiai surideno, tačiau išduoda tai, kad aplink nėra pėdsakų, tik vingiuotos riedėjimo trajektorijos.

Sniego „bangos“ ir firno dykumos aukštuose kalnuose

Aukščiau medžių ribos, kur žiema tęsiasi didžiąją metų dalį, vėjas ir saulė sniego paviršių permodeliuoja į neįprastas formas. Viena iš jų yra sniego „bangos“, dar vadinamos vėjo supustytais keterų ir slėnių raštais.

Per ilgą laiką suslėgtas sniegas virsta firnu. Kai kuriose vietose jis taip sustandėja ir sutrūkinėja, kad primena šviesią, nelygią dykumą. Tokie plotai svarbūs kalnų keliautojams, nes jų kietas paviršius palengvina judėjimą, bet kartu gali slėpti gilesnes nuošliaužų zonas.

Sniegas, kuris „švyti“ naktį

Pakrantėse retkarčiais stebimas reiškinys, kai naktį bangų skalaujamas pakrantės sniegas ar plonas ledo sluoksnis atrodo švytintis melsva ar žalsva šviesa. Tai dažniausiai susiję su bioliuminescenciniais mikroskopiniais organizmais vandenyje, kurie reaguoja į mechaninį sujudinimą.

Jei tokie organizmai patenka arčiau paviršiaus ir yra po plonu ledo ar sniego sluoksniu, švytėjimas matomas net ir žiemos metu. Tai sukuria įspūdį, kad pats sniegas skleidžia šviesą, nors iš tiesų šaltinis yra gyvi mikroorganizmai vandenyje.

Ledo „gėlės“ ir ploni, trapūs kristalų sodai

Esant labai šaltam ir ramiam orui virš plono jūros ar ežero ledo, ant paviršiaus gali išaugti smulkūs, į žiedlapius panašūs ledo dariniai. Jie vadinami ledo gėlėmis. Jų struktūra trapi, primenanti snaigių sankaupas, susiformavusias dėl garų kondensacijos ir greito užšalimo.

Ledo gėlės dažniausiai trumpalaikės, sunaikinamos vėjo ar snygio. Vis dėlto trumpą laiką jos sukuria beveik pasakišką kraštovaizdį, kuriame atrodo, tarsi ant ledo būtų išbarstyta tūkstančiai smulkių kristalinių žiedų.

Kaip retus reiškinius stebėti saugiai ir atsakingai

Dauguma minėtų sniego ir ledo reiškinių pasitaiko retai ir tik tam tikromis sąlygomis. Jei keliaujama jų ieškoti į kalnus ar prie jūros žiemą, svarbiausia yra saugumas: tinkama avalynė, drabužiai, informacija apie orus ir lavinų riziką.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad kai kurie trapūs dariniai, pavyzdžiui, ledo gėlės ar ploni kristalų sluoksniai, labai lengvai pažeidžiami. Juos fotografuoti ir stebėti geriau per atstumą, paliekant kuo mažiau pėdsakų, kad ir kiti keliautojai ar tyrinėtojai galėtų juos pamatyti natūralioje būklėje.

Ką šie reiškiniai pasako apie klimatą

Iš pirmo žvilgsnio keistos sniego ir ledo formos gali atrodyti tik įdomus gamtos kuriozas. Tačiau mokslininkams jos yra svarbi informacijos apie klimatą ir orų sąlygas dalis. Pavyzdžiui, tam tikrų ledo tipų pasiskirstymas padeda spręsti apie vyraujančius vėjus, temperatūrų svyravimus ar jūros ledo storį.

Stebint, kaip dažnai ir kur atsiranda ar išnyksta specifiniai reiškiniai, ilgainiui galima geriau suprasti ir platesnius aplinkos pokyčius. Todėl net ir trumpalaikės sniego „skulptūros“ prisideda prie bendro pasakojimo apie mūsų planetos žiemiškąjį veidą.