Kodėl kai kur lyja žuvimis ir varlėmis: kaip susidaro keisčiausios liūtys ir ką apie jas žinome

Pasakojimai apie iš dangaus krentančias žuvis, varles ar net mažus vėžlius dažnai skamba kaip legenda. Vis dėlto meteorologai patvirtina, kad tokie reiškiniai kartais išties užfiksuojami, nors ir labai retai.

Šios neįprastos liūtys atskleidžia, kaip sudėtingai veikia atmosfera ir kokią jėgą gali turėti audros. Nors žuvų ar varlių lietus neretai apauga mitais, už jų slypi gana žemiški, fizikos dėsniais paaiškinami procesai.

Kas yra „gyvūnų lietus“ ir kuo jis išskirtinis

Gyvūnų lietumi vadinamos situacijos, kai kartu su lietaus lašais krenta gyvi ar jau žuvę smulkūs gyvūnai: dažniausiai žuvys, varlės, smulkūs vėžiagyviai ar vabzdžiai. Tai nėra kasdienis reiškinys, tačiau pavieniai atvejai aprašomi įvairiuose žemynuose.

Skirtingai nei kruša ar sniegas, gyvūnų lietus nėra atskira meteorologinė rūšis. Tai veikiau retas kitų stiprių reiškinių, ypač audrų ir viesulų, šalutinis padarinys. Todėl norint jį suprasti, reikia pažvelgti į tai, kas vyksta galingo audros debesies viduje.

Kaip audros gali pakelti gyvūnus į orą

Stipriose perkūnijų audrose formuojasi intensyvios kylančios oro srovės. Jos gali būti tokios galingos, kad į viršų neša ne tik lietaus lašus, bet ir ledo gabalus, dulkes ar smulkias nuolaužas. Viesulai ir tornadai dar stipresni: jie gali pakelti net ir gana sunkius objektus nuo žemės.

Jeigu tokia srovė ar siauras viesulo „piltuvas“ pasiekia vandens telkinį, pavyzdžiui, seklų ežerą ar žuvingą tvenkinį, jis gali įtraukti vandenį kartu su jame esančiais gyviais. Panašiai oras ištraukia lapus ar šiukšles, kai stipriai siurbia dulkių siurblys.

Trumpalaikiai „vandeniniai viesulai“ virš ežerų ir jūrų

Virš šiltų vandenų kartais susidaro vadinamieji vandens viesulai. Tai panašūs į tradicinius viesulus reiškiniai, tik susiję su vandens, o ne sausumos paviršiumi. Jie sukuria stiprų sukamąjį judesį ir gali formuoti vandens stulpą.

Tokio sūkurio pakelti gyvūnai iš pradžių sukasi kartu su vandeniu, vėliau, susilpnėjus srovei ar pasikeitus vėjo krypčiai, vėl nukrenta žemyn. Būtent tada žmonės ir gali pamatyti keistą „lietaus“ bangą, kai ant gatvių, stogų ar laukų pažyra žuvys.

Kodėl dažniausiai krenta žuvys ir varlės

Dažniausi neįprasto lietaus „dalyviai“ yra žuvys ir varlės, rečiau pasitaiko vėžiagyvių ar kitų smulkių gyvūnų. Viena priežastis yra paprasta: šių rūšių daug gausiausiuose paviršiniuose vandenyse, kuriuos lengviausia „pasiekti“ audrai.

Kita priežastis susijusi su svoriu ir dydžiu. Nedideles žuvis ar varles lengviau pakelti į orą ir ilgiau išlaikyti srovėje. Stambesni gyvūnai, pavyzdžiui, suaugusios žuvys ar paukščiai, jau per sunkūs, todėl tokių pasakojimų beveik neužfiksuojama.

Ar gyvūnai tokiame lietuje išgyvena

Išgyvenimo tikimybė priklauso nuo kelių veiksnių: aukščio, iš kurio jie krenta, kritimo trukmės, kūno dydžio ir to, ant ko nukrenta. Maži organizmai kartais nusileidžia ant žolės ar naujai susidariusių balų, todėl jų dalis gali išlikti gyva.

Vis dėlto daugeliu atvejų gyvūnai tokiose situacijose žūsta, ypač jei krenta ant kietų paviršių ar iš didelio aukščio. Todėl po tokio lietaus dažniausiai randama negyvų žuvų ar varlių sankaupos, susitelkusios gana ribotoje teritorijoje.

Kodėl gyvūnai dažnai krenta „vienos rūšies“

Pasakojimuose dažnai minimas vienos rūšies lietus: tik žuvys, tik varlės, tik smulkūs krabai. Tai atitinka fizikos logiką. Oro srovės paprastai „paima“ gyvūnus iš konkrečios vietos, pavyzdžiui, vieno tvenkinio ar seklumos.

Jeigu toje vietoje dominuoja vienos rūšies gyvūnai, tik juos ir iškels audra. Todėl ir nukritę jie sudaro gana vientisą „derlių“. Šis faktas padeda atskirti tikrus įvykius nuo išgalvotų istorijų, kuriose neretai minimas visiškas rūšių margumynas.

Istoriniai pasakojimai ir tikri stebėjimai

Gyvūnų lietus minimas senoviniuose kronikų įrašuose, religiniuose tekstuose, tautosakoje. Dalis šių pasakojimų tikriausiai perdėti ar net simboliniai, tačiau kai kuriuos atvejus pavyko patvirtinti ir šių laikų meteorologams.

Įdomu tai, kad dažnai gyventojai iš pradžių linkę manyti, jog tai antgamtinis reiškinys, o tik vėliau, analizuojant orų sąlygas, nustatoma stipri audra ar viesulas šalia vandens telkinių. Šiuolaikinės kameros ir telefonai leidžia tokius įvykius užfiksuoti detaliau.

Kaip atskirti mitą nuo realybės

Ne kiekvienas pasakojimas apie žuvų ar varlių lietų turi realų pagrindą. Kartais žmonės gali suklysti vertindami situaciją: pavyzdžiui, po stipraus lietaus išsiliejus upeliui žuvys lieka ant žolės, o vėliau tai interpretuojama kaip „kritimas iš dangaus“.

Vertinant tokius atvejus, meteorologai dažniausiai ieško kelių požymių: stiprios audros ar viesulo žymenų, aiškaus gyvūnų „juostos“ ant žemės, liudininkų, mačiusių ne tik pasekmes, bet ir pačią kritimo akimirką. Be šių duomenų pasakojimai lieka nepatvirtinti.

Ką tokie reiškiniai atskleidžia apie mūsų klimatą

Nors gyvūnų lietus yra labiau smalsumą kelianti gamtos retenybė nei kasdienė grėsmė, jis primena apie tai, kokios dinamiškos gali būti atmosferos srovės. Vos per kelias minutes jos perkelia vandens mases ir gyvybę iš vienos vietos į kitą.

Klimato kaita siejama su dažnėjančiomis stipriomis liūtimis ir audromis kai kuriuose regionuose, todėl teoriškai galėtų padidėti ir tokių neįprastų reiškinių tikimybė. Tačiau šiuo metu tikslių duomenų, patvirtinančių aiškią tendenciją, nėra, todėl mokslininkai išlieka atsargūs vertindami ilgalaikius pokyčius.

Kaip elgtis patekus į labai stiprią audrą

Nors žuvų ar varlių lietus mažai tikėtinas, pati audra gali būti pavojinga. Pagrindinės rekomendacijos paprastos: vengti atvirų vietų, nestovėti po atskirais medžiais, netrukus griaudint trauktis į patvarų pastatą ar automobilį.

Net ir smalsaujant dėl keistų reiškinių, svarbiausia pirmiausia pasirūpinti saugumu. Visais kitais atvejais gyvūnų lietus gali likti kaip įdomus priminimas, kad mūsų planetos atmosfera dar slepia daug sunkiai nuspėjamų, bet paaiškinamų staigmenų.