Neįprastos augintinių laidotuvės ir pomirtiniai „vakarėliai“: kaip žmonės atsisveikina su žiurkėnais, tarakonais ir net akmenimis

Augintinių laidojimas šiandien jau nieko nebestebina, tačiau vis dažniau į paskutinę kelionę palydimi ne tik šunys ar katės. Kai kuriems žmonėms laidotuvių nusipelno žiurkėnai, auksinės žuvelės, net atsitiktinai užaugintas svogūnas ant palangės ar kasdien rankoje nešiotas akmuo.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo komiška ar net absurdiška, tačiau psichologai primena: tai būdas tvarkytis su netektimi ir įprasminti ryšį, kuris tam žmogui buvo tikras, net jei aplinkiniams atrodo juokingas. O šiandien atsisveikinimo ritualai pasiekia tokį kūrybiškumo lygį, kad kai kurios istorijos skamba kaip iš keistų rekordų knygos.

Augintinių kapinės ir mini paminklai balkone

Daugelyje valstybių veikia oficialios augintinių kapinės, kuriose ilsisi šimtai tūkstančių šunų ir kačių. Tačiau šalia tradicinių paminklų vis dažniau atsiranda ir mažų, vos kelių centimetrų aukščio akmenėlių ar kryželių, pažyminčių žiurkėnų, peliukų, sraigių ar žiurkių „sklypus“.

Ne visi turi galimybę ar teisę laidoti gyvūną viešose kapinėse, tad atsiranda balkono ar palangės „memorialų“. Maža dėžutė su vardu, nuotrauka, džiovinta gėle ir žvake tampa nuolatiniu prisiminimo kampeliu. Iš šalies tai atrodo kaip keistas interjero elementas, tačiau šeimininkams tai vieta, kur galima trumpam sustoti ir prisiminti kasdienybę su mažu bičiuliu.

Nuo žiurkėnų iki tarakonų: kai „nekilmingi“ gyvūnai tampa šeimos nariais

Žiurkėnai, pelės, vabzdžiai ar vorai dažnai laikomi „antrarūšiais“ augintiniais, kuriems, atrodytų, nederėtų skirti tiek dėmesio. Vis dėlto jų šeimininkams jie tampa pilnaverčiais šeimos nariais, turinčiais vardus, charakterius ir net gimtadienių šventes.

Tokie ryšiai ypač ryškūs tarp vaikų ir pirmųjų augintinių. Žiurkėno ar žiurkės laidotuvės kieme kartais tampa pirma rimta pažintimi su mirtimi: supilamas mažas kapas, vaikai piešia ant kartono „paminklą“, skaito atsisveikinimo laiškus. Būtent čia formuojasi supratimas, kad mirtis yra galutinė, tačiau prisiminimai gali būti išsaugoti.

Kremavimas, papuošalai ir „amžinas“ kailio plaukelis

Augintinių kremavimo paslaugos daug kur tapo įprastos: gyvūno pelenai grąžinami šeimininkui specialioje urnoje. Keistesnė tendencija ta, kad vis dažniau prašoma itin mažų urnų mikroskopiniams gyvūnams, pavyzdžiui, žiurkėnams ar papūgėlėms.

Kai kurios įmonės gamina papuošalus su įmontuotu kailio plaukeliu, plunksna ar nedidele pelenų dalimi. Iš šalies tai gali atrodyti niūriai, tačiau žmonėms, kurie ilgai gyveno su augintiniu, toks žiedas ar pakabukas tampa tylia, beveik nematoma atminties forma. Ne demonstruojama kitiems, o labiau savotiškas asmeninis talismanas.

Keisčiausi „paskutiniai norai“: nuo sūrio šventės iki pomirtinių vakarėlių

Kai kurie šeimininkai iš anksto nusprendžia, kaip norėtų, kad būtų paminėta jų augintinio mirtis. Taip atsiranda itin netikėtų ritualų. Pavyzdžiui, mažo graužiko laidotuvės su sūrio degustacija, nes „jis labiausiai mėgo sūrį“, arba papūgos atsisveikinimas kartu paleidžiant į orą muilo burbulus, primenančius jos mėgstamus žaidimus.

Socialiniuose tinkluose galima rasti ir pomirtinių augintinių „vakarėlių“ istorijų. Šeimininkai kviečia draugus ne gedėti, o dalintis linksmiausiais prisiminimais, rodo nuotraukas, kuria bendrus grojaraščius. Tai skamba absurdiškai, tačiau iš psichologinės pusės toks susibūrimas leidžia netektį integruoti į bendrą gyvenimo istoriją be slogios tylos.

Ne tik gyvūnai: kapeliai kaktusams ir akmenims

Viena netikėčiausių tendencijų yra simbolinės laidotuvės visiškai ne gyvoms būtybėms. Internete aprašomos situacijos, kai žmonės kuria „atsisveikinimo ceremonijas“ su sudžiūvusiu kaktusu, daugelį metų lydėjusiu ant biuro stalo, ar akmeniu, kurį vaikas nuo mažens nešiojosi kišenėje.

Tokios istorijos dažnai pristatomos su humoru, tačiau jose slypi gana žmogiška logika. Ilgainiui daiktai tampa įpročių, laikotarpių ar santykių simboliais. Atsisveikindami su jais žmonės tarsi uždaro konkrečią gyvenimo dalį: baigia mokyklą, išsikrausto iš pirmo būsto, keičia darbą. Kapelis gėlių vazone ar maža dėžutė stalčiuje tampa fiziniu „pabaigos“ ženklu.

Riba tarp humoro ir tikros gedulo pagalbos

Ne visiems tokie ritualai atrodo rimti. Kai kurie stebėtojai juos vertina kaip perdėtą emocingumą ar net infantilumą. Ypač skeptiškai žiūrima į laidotuves vabzdžiams ar tarakonams, kuriuos daug kas suvokia tik kaip kenkėjus.

Vis dėlto psichologai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne objektas, o jo vaidmuo žmogaus gyvenime ir paties ritualo funkcija. Jei atsisveikinimo ceremonija padeda išlieti jausmus, sumažinti kaltės dėl eutanazijos ar netyčinės žūties pojūtį, ji atlieka aiškią terapinę paskirtį. Humoras ir keistumas čia gali būti savotiškas apsauginis sluoksnis, leidžiantis kalbėti apie skausmingas temas.

Kaip reaguoti, jei artimas žmogus „laidotuves“ surengia savo žiurkėnui

Praktinis klausimas kyla artimiesiems ir draugams: kaip elgtis, kai kviečiama į, atrodytų, absurdišką ceremoniją. Specialistai pataria vengti pašaipų ir nejuokauti iš žmogaus jausmų, net jei pats tokių ritualų nesupranti.

Naudingiausia taktika yra tyliai priimti, pasiūlyti pagalbą techninėse smulkmenose ir, jei nesijauti patogiai, atvirai, bet pagarbiai atsisakyti dalyvauti. Svarbu prisiminti, kad daugeliui tai nėra teatrališkas išsišokimas, o nuoširdus bandymas tvarkytis su netektimi. Net jei „gedulo objektas“ yra mažutė žuvelė, tiek vaikui, tiek suaugusiajam ji galėjo simbolizuoti kur kas daugiau nei trumpą akimirką akvariume.

Galiausiai keisti atsisveikinimo būdai primena, kad žmonių gebėjimas kurti ritualus labai lankstus. Net ir keisčiausios istorijos apie kapelius tarakonams ar mini paminklus akmenims atskleidžia tą patį poreikį: surasti prasmingą būdą pasakyti „sudie“ ir išmokti gyventi toliau.