Kai žmonės valgo akmenis ir stiklo šukes: kas slypi už neįprasto potraukio nevalgomiems daiktams

Skambant žodžiams apie akmenų, stiklo ar žemės valgymą, pirmoji mintis dažnai būna cirko triukai arba šokiruoti bandančių interneto įžymybių išdaigos. Tačiau kai kuriems žmonėms tai nėra pramoga ar iššūkis, o kasdienio gyvenimo dalis.

Neįprastas potraukis nevalgomiems daiktams turi seniai aprašytą pavadinimą: pika. Šis keistas reiškinys balansuoja tarp medicinos, psichologijos, kultūros ir net religinių praktikų, todėl iki šiol kelia daug klausimų tiek gydytojams, tiek visuomenės sveikatos specialistams.

Kas yra pika ir kokie jos keisčiausi pavidalai

Pika vadinamas pasikartojantis noras valgyti daiktus, kurie įprastai nėra laikomi maistu. Tai gali būti žemė, molis, skalda, smėlis, skalbimo krakmolas, plaukai, ledas, popierius, dažai, pelenai, muilas ar net stiklo šukės.

Medicinos praktikoje dažniausiai minimi keli pasikartojantys pavyzdžiai: geofagija (žemės ar molio valgymas), pagofagija (ledo valgymas), trichofagija (plaukų rijimas). Retesniais atvejais aprašomi žmonės, kurie nuolat kramto pieštukų grafitą, plastiką ar kartoną.

Žemės valgymas: nuo pavojingo įpročio iki senų papročių

Žemės ar molio valgymas iš pirmo žvilgsnio atrodo kraštutinis ir pavojingas elgesys, tačiau istoriškai tokie atvejai fiksuoti įvairiose kultūrose. Kai kuriose Afrikos ir Pietų Amerikos bendruomenėse moterys nėštumo metu tradiciškai valgo tam tikrą molį ar raudoną žemę.

Tokie papročiai dažnai aiškinami įsitikinimu, kad molis apsaugo nuo pykinimo arba „sutvirtina“ organizmą. Šiuolaikiniai gydytojai į šį reiškinį žvelgia atsargiai, nes tokia žemė gali būti užteršta sunkiaisiais metalais, parazitais ar kitomis pavojingomis medžiagomis.

Neįprasti signalai: kai kūnas prašo trūkstamų medžiagų

Viena labiausiai tyrinėtų pikas formų yra ledų, molio ar skalbimo krakmolo valgymas, susijęs su geležies trūkumu ar mažakraujyste. Dalis pacientų pasakoja, kad be saiko traukia kramtyti ledą, nors anksčiau tokio įpročio neturėjo.

Gydytojai pastebi, kad pradėjus gydyti geležies trūkumą, toks noras dažnai susilpnėja arba visai dingsta. Tai leidžia manyti, kad bent dalis pikas atvejų yra savotiškas kūno bandymas kompensuoti trūkstamas medžiagas, nors pats pasirinktas būdas nėra logiškas ar saugus.

Psichologinė pusė: nuo streso iki obsesinių ritualų

Ne visada pikas priežastis yra fizinė. Kartais nevalgomų daiktų valgymą lemia psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, nerimas, stresas ar obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Kai kuriems žmonėms kramtymas tampa savotišku nusiraminimo ritualu.

Ypač dažnai minima kreida, popierius ar plastikas, kuriuos žmonės pradeda kramtyti mokykloje, įtemptų egzaminų metu ar sudėtingais gyvenimo etapais. Vėliau tai gali įsitvirtinti kaip sunkiai kontroliuojamas įprotis, kurio žmogus gėdijasi ir slepia nuo aplinkinių.

Pika vaikystėje: kai „ragavimas“ nebesibaigia

Maži vaikai natūraliai kiša daiktus į burną, taip tyrinėdami aplinką. Daugeliu atvejų tai trumpalaikis raidos etapas, kuris praeina vaikui augant. Tačiau jei vaikas ir toliau sistemingai valgo žemę, smėlį ar dažus, gydytojai tai jau vertina kaip galimą pikas požymį.

Vaikystėje pikas gali būti susijusi su raidos sutrikimais, sensorinių pojūčių paieška ar mitybos nevisavertiškumu. Svarbu atskirti įprastą smalsumą nuo pasikartojančio, sąmoningo daiktų valgymo, kuris tęsiasi ilgesnį laiką ir kelia pavojų sveikatai.

Nėštumas ir keisti norai: ar tai tas pats reiškinys

Apie nėščiųjų norą suvalgyti tai, kas įprastai atrodytų keista, sklando daugybė pasakojimų. Kai kuriose šalyse moterys pasakoja norėjusios kramtyti kreidą, skalbimo miltelius ar uostyti benzino kvapą. Tokių istorijų būta ir Lietuvoje.

Nors ne kiekvienas neįprastas noras mažo termino metu laikomas pikas sutrikimu, medikai pataria atkreipti dėmesį, jei moteris pradeda nuolat valgyti nevalgomus daiktus. Tokiu atveju verta ištirti kraują dėl geležies, cinko ar kitų medžiagų trūkumo ir pasikonsultuoti su gydytoju.

Pavojai, apie kuriuos dažnai nutylima

Iš šalies nevalgomų daiktų valgymas gali atrodyti juokingai arba tarsi keistas hobi, tačiau realybėje tai neretai sukelia rimtų pasekmių. Kieti daiktai, pavyzdžiui, akmenukai ar stiklo šukės, gali pažeisti dantis, sužeisti burnos gleivinę, stemplę ir žarnyną.

Net ir iš pirmo žvilgsnio „nekalti“ dalykai, tokie kaip žemė ar gipsas, gali būti užteršti švinu, kitais sunkiaisiais metalais, bakterijomis ar parazitais. Ilgainiui tai gali lemti apsinuodijimus, infekcijas, žarnyno užsikimšimą ir kitas sudėtingas būkles.

Kultūrinės ribos: kai tai laikoma normaliu įpročiu

Įdomu tai, kad tai, ką vienoje šalyje vadiname keistu sutrikimu, kitoje vietoje gali būti laikoma įprasta tradicija. Kai kur molio ar specialaus, švaraus kreidos tipo vartojimas nedideliais kiekiais yra senas paprotys, kartais siejamas su ritualais ar grožio suvokimu.

Šiuolaikinė medicina tokius papročius vertina atsargiai, bet stengiasi juos suprasti kultūriniame kontekste. Vietoje tiesioginio draudimo patariama tirti, ar vartojami produktai nėra pavojingi, ir kartu ieškoti būdų papildyti mitybą reikalingomis medžiagomis saugesniais būdais.

Kaip atpažinti, kad reikia pagalbos

Nors neįprastas potraukis gali atrodyti labai asmeniškas dalykas, signalas pagalbai dažniausiai aiškus: jei nevalgomų daiktų valgymas tęsiasi ilgiau nei mėnesį, kartojasi beveik kasdien ir trukdo įprastam gyvenimui, verta kreiptis į medikus.

Pirmasis žingsnis dažniausiai yra šeimos gydytojo ar vaikų gydytojo konsultacija. Prireikus gali būti atliekami kraujo tyrimai, vertinamas psichikos sveikatos būklės, mityba, socialinė aplinka. Kartais pakanka sutvarkyti mitybą ir sumažinti stresą, kitais atvejais reikalingas ilgesnis gydymas.

Ką galime pasimokyti iš šio keisto reiškinio

Pika išryškina, kaip sudėtingai susiję mūsų kūnas ir psichika. Iš pažiūros neracionalūs norai dažnai slepia realius fiziologinius trūkumus ar emocinius sunkumus, kurių žmogus pats aiškiai neįvardija.

Šis keistas, kartais šokiruojantis reiškinys primena, kad verta įsiklausyti į keistus savo kūno signalus ir nebijoti apie juos kalbėti. Ypač tada, kai „maistas“ tampa akmenys, kreida ar stiklas, nes tai jau nėra vien keistenybė, o rimtas ženklas, kad organizmui ir psichikai reikia pagalbos.