Keisčiausi pasaulio lietūs: nuo gyvų varlių ir žuvų iki kraujo spalvos dangaus ir „purvinų“ audrų

Lietus dažniausiai atrodo toks įprastas, kad retai apie jį susimąstome. Tačiau kartais iš dangaus krenta ne tik vanduo: istorijoje užfiksuota atvejų, kai žmonės stebėjo žuvų, varlių, net želė primenančių medžiagų kritulius, taip pat keistus „kruvinus“ ar juodus lietus.

Daugeliui tokių reiškinių vietos bendruomenėse ilgai lydėjo legendos ir prietarai, tačiau šiuolaikiniai tyrimai leidžia nemažą dalį jų paaiškinti. Nors dalis istorinių pasakojimų greičiausiai išpūsti ar netikslūs, kai kurie keisti lietūs tikrai siejami su labai konkrečiomis atmosferos sąlygomis.

Kas apskritai laikoma „neįprastu lietumi“

Paprastai kalbėdami apie lietų turime omenyje skystus vandens lašus, susidariusius iš kondensuotų atmosferos garų. Neįprastu laikomas toks kritulių epizodas, kai: keičiasi spalva, krenta kitos kilmės dalelės ar gyvi organizmai, arba vanduo neįprastai užterštas tam tikromis medžiagomis.

Tokius reiškinius mokslininkai analizuoja kaip ribinius atvejus tarp įprasto lietaus, dulkių audrų, krušos, stiprių vėjo gūsių ir net vandens viesulų. Svarbu atskirti, kur baigiasi patikrintais duomenimis pagrįstas reiškinys ir kur prasideda legendų pasaulis.

Žuvų ir varlių „lietus“: kaip gyvūnai pakliūva į dangų

Pasakojimų apie iš dangaus krentančias žuvis ar varles netrūksta iš skirtingų žemynų. Šiuolaikiniai meteorologai juos sieja su stipriais vėjo sūkuriais ir vandens viesulais, kurie gali iškelti mažus vandens gyvius iš seklių tvenkinių ar upių ir nunešti juos tam tikrą atstumą.

Vandens sūkurys, patekęs virš šiltesnio vandens telkinio ir patyręs staigų oro judėjimo pokytį, gali veikti tarsi milžiniškas dulkių siurblys. Pakeliami ne tik vandens lašai, bet ir lengvesni objektai: smulkios žuvys, buožgalviai, varlės, vėžiagyviai. Vėliau, susilpnėjus sūkuriui, jie iškrinta dažniausiai jau visai kitur, nei buvo pakelti.

Kodėl keistas lietus dažnai „lyg iš niekur“

Daugelis aprašytų atvejų vyksta trumpai ir labai lokaliai: viename kaime ar net kelių šimtų metrų ruože. Kol keistas kritulių epizodas prasideda, virš vandens telkinio susiformavęs sūkurys būna nutolęs dešimtis kilometrų, todėl vietos gyventojams atrodo, kad gyvūnai tiesiog „atsirado“ debesyse.

Be to, didesni gyviai dažniausiai išvis nepakeliami, todėl kalbama apie nulijusias mažas žuvis ar varles. Tai gerai dera su fizikos dėsnių diktuojamais apribojimais: kuo didesnis kūnas, tuo daugiau energijos reikėtų jam iškelti ir išlaikyti ore.

Raudonas, žalias ir juodas lietus: iš kur atsiranda spalvos

Spalvotų liūčių aprašymai ypač žavi ir kartu kelia įtarimų. Raudonas ar rudas lietus dažnai aiškinamas dulkėmis, vulkaninių pelenų priemaišomis, dirvožemio dalelėmis arba mikroorganizmais, patekusius į lietaus lašus. Kai kuriais atvejais vanduo nusidažo taip stipriai, kad primena praretintą kraują.

Žalias atspalvis gali būti susijęs su žiedadulkėmis ar dumbliais, patenkančiais į atmosferą sausų periodų metu. Juodas ar pilkas lietus dažniausiai siejamas su smalkių, dūmų, miškų gaisrų ar pramoninių išmetamųjų dalelių mišiniu. Tuomet krituliai tampa tarsi skystas smogas, nusodinantis teršalus ant paviršių.

„Purvini“ lietūs Europoje: kai Saharos dulkės pasiekia mūsų kiemus

Net ir Lietuvoje pavasarį ar vasaros pradžioje pasitaiko epizodų, kai po lietaus automobiliai ir langai lieka padengti plonu smėlio ar dulkių sluoksniu. Tai siejama su iš šiaurės Afrikos atnešamomis dulkėmis, kurias į atmosferą iškelia stiprūs vėjai virš dykumų.

Šios dalelės gali skrieti tūkstančius kilometrų, kol galiausiai nusodinamos kartu su krituliais virš Viduržemio jūros, Pietų ar Vidurio Europos. Nors toks lietus atrodo neįprastas, jis didžiąja dalimi sudarytas iš įprasto vandens, o smėlio dalelių koncentracija dažniausiai nėra pavojinga sveikatai.

„Kruvini“ krituliai ir istoriniai mitai

Dar viduramžių kronikose minimi metai, kai „iškrito kraujo lietus“. Dabartinėje kalboje tai kartais cituojama kaip ženklas ar pranašystė, tačiau mokslininkai tokius aprašymus bandė lyginti su įmanomomis natūraliomis priežastimis: dumbliais, dulkėmis, net meteorologinėmis sąlygomis, lėmusiomis stipriai prisotintą raudonų dalelių lietų.

Vis dėlto senieji šaltiniai dažnai neaprašo detalių: nėra mėginių, nėra sisteminių matavimų, todėl tiksliai atkurti, kas iš tikrųjų vyko, labai sunku. Šiuolaikinėse situacijose, kai raudoną lietų pavyko ištirti laboratorijose, paaiškėjo, kad už reiškinio slypi visai įprasti, nors ir retai sutinkami, atmosferos procesai.

Želė primenantys krituliai ir bakterijų pėdsakai

Kai kuriose vietovėse aprašyti atvejai, kai po intensyvaus lietaus ant žemės telkšojo savotiškos permatomos ar balkšvos „želės“ gumulėliai. Buvo spėjama, kad tai gali būti meteorų kilmės medžiaga ar paslaptingos gyvybės formos, tačiau vėliau tyrimai šiuos scenarijus gerokai prislopino.

Dalis tokių atvejų susiję su suirusiomis gyvūnų dalimis, paukščių skrandžio turiniu ar želatininėmis masėmis, kurias atneša ir paskleidžia plėšrūs paukščiai. Kai kur aptikti ir mikroorganizmų ar bakterijų pėdsakai, tačiau jie nėra tokie neįprasti, kaip norėtųsi sensacijų mėgėjams.

Ką tokie reiškiniai pasako apie klimatą ir aplinką

Nors žuvų ar varlių krituliai skamba tarsi antraštė iš praeities, mokslininkai pastebi, kad ekstremalūs orai daugelyje pasaulio regionų stiprėja. Intensyvesni audros debesys, dideli temperatūrų kontrastai ir galingesni vėjai gali dažniau sukurti sąlygas neįprastiems krituliams.

Spalvoti ar „purvini“ lietūs taip pat primena apie tai, kaip stipriai susiję atrodytų tolimoje dykumoje kilęs vėjas, miškų gaisras kitame žemyne ar pramoninė tarša ir tai, ką matome savo kiemuose. Krituliai tampa tarsi matomu atmosferos „istorijos įrašu“, kuriame galima perskaityti, iš kur atkeliauja mūsų oras.

Kaip reaguoti susidūrus su keistu lietumi

Jei žmonėms tenka stebėti tikrai neįprastą reiškinį, svarbiausia yra jį dokumentuoti ir, jei įmanoma, saugiai paimti mėginį. Fotografijos, trumpi vaizdo įrašai, laiko, vietos ir oro sąlygų užrašymas padeda meteorologams ir aplinkos tyrėjams vėliau analizuoti situaciją.

Patartina vengti tiesioginio kontakto su nežinomos kilmės medžiagomis, ypač jei jos turi aštrų kvapą ar dirgina odą. Apie pastebėtą reiškinį galima pranešti vietos meteorologijos tarnybai ar aplinkos apsaugos institucijoms, kurios, esant poreikiui, atliks detalesnius tyrimus.

Kodėl verta žinoti apie tokius gamtos kraštutinumus

Neįprasti lietūs yra geras priminimas, kad net ir kasdieniai reiškiniai slepia sudėtingus procesus. Suprasdami, kaip formuojasi debesys, kodėl oras perneša dumblį, dulkes ar smulkius gyvius, geriau suvokiame ir platesnius klimato bei ekosistemų ryšius.

Be to, tokios istorijos padeda atskirti mokslu paaiškinamus reiškinius nuo nepagrįstų mitų ar sąmokslo teorijų. Žinios apie atmosferos ypatumus leidžia žvelgti į keistus įvykius smalsiai, bet kartu kritiškai, ir aiškiau matyti, kokia įspūdinga bei kartu logiška yra mūsų planetos gamta.