Kai debesys virsta gyvomis būtybėmis: keisti mamutų, žaibų rutulių ir krušos „gėlių“ pasirodymai danguje

Žiūrėti į dangų mėgsta daugelis, tačiau kartais ten matomi reiškiniai primena ne orų prognozę, o siurrealistinį paveikslą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai fantazija ar nuotraukų montažas, bet dalis keisčiausių dangaus vaizdų yra visiškai realūs.

Neįprasti debesų dariniai, keistos formos žaibai ar ant žemės pražydusios krušos „gėlės“ ne tik stebina, bet ir primena, kiek dar mažai kasdieniame mūsų danguje esame matę. Štai keli tikri, bet retai savo akimis sutinkami reiškiniai.

Debesys kaip mamutai ir lęšiai: kai dangus pradeda mėgdžioti gyvūnus

Vienas labiausiai intriguojančių vaizdų, kurį galima išvysti po galingesnės audros, yra vadinamieji mamutiniai debesys. Iš apačios jie atrodo lyg milžiniški, minkšti guzeliai, kabantys po tamsiu debesų sluoksniu ir sudarantys įspūdį, kad dangus pasidengė milžiniškų žąsų pūkų sluoksniu.

Pavadinimas „mamutiniai“ prilipo dėl asociacijos su mamuto kailiu ar apverstu karvių tešmeniu: nelygus, gumbuotas paviršius atrodo, tarsi dangus būtų apaugęs iškilimais. Nors vaizdas kai kuriems kelia nerimą, patys debesys dažniausiai reiškia jau slopstančią audrą, o ne artėjančią katastrofą.

Lęšiai virš kalnų ir „ateiviai“ socialiniuose tinkluose

Kita netikėta dangaus puošmena yra lęšinių debesų dariniai. Jie susiformuoja, kai stiprus vėjas priverstas kilti aukštyn dėl kalnų ar kitų reljefo kliūčių, o drėgnas oras kondensuojasi į itin tvarkingas, lygias, lęšius primenančias formas.

Šie debesys tokie taisyklingi ir keisti, kad dažnai tampa „ateivių laivais“ socialiniuose tinkluose, nors meteorologams tai gana gerai žinomas reiškinys. Lęšiniai debesys gali „kaboti“ vietoje net ir pučiant vėjui, nes formuojasi ten, kur oras nuolat verčiamas kilti ir leistis vėl toje pačioje vietoje.

Ugniniai ir mėlyni žaibai, kurie šauna ne žemyn, o į kosmoso pusę

Įpratę žaibus matyti kaip ryškius „šakotus“ blyksnius iš debesų į žemę, rečiau susimąstome, kad dalis žaibų elgiasi visiškai kitaip. Virš audros debesų, maždaug keliasdešimties kilometrų aukštyje, kartais sužimba vadinamieji raudonieji spritai, milžiniškos, vos akimirką matomos struktūros, primenančios medžius ar medūzas.

Kartu su jais danguje fiksuojami ir mėlynieji srovės iškrovai, kylantys aukštyn į stratosferą. Šiuos reiškinius dažniausiai užfiksuoja pilotai ar specialios kameros, todėl jie ilgą laiką buvo labiau legendos nei patikrinti faktai. Dabar žinoma, kad tai trumpalaikės, bet labai galingos žaibo iškrovos, nutinkančios virš stiprių audrų.

Rutulinis žaibas: tarp mokslo ir nepatvirtintų pasakojimų

Keisčiausias žaibo giminaitis neabejotinai yra rutulinis žaibas. Žmonės jį apibūdina kaip švytintį, kelių dešimčių centimetrų skersmens rutulį, lėtai judantį ore, kartais net pro langus ar durų plyšius. Apie tokį reiškinį pasakojama jau kelis šimtmečius, tačiau patikimų, aiškiai užfiksuotų įrašų iki šiol labai mažai.

Mokslininkai pateikia kelias hipotezes: nuo plazmos darinų iki cheminės reakcijos ore, tačiau vienos visuotinai pripažintos versijos nėra. Dalis pasakojimų, tikėtina, yra paprastų žaibo atspindžių ar kitų šviesos efektų interpretacija, bet galimybė, kad egzistuoja retas, dar ne iki galo suprastas reiškinys, vis dar neatmetama.

„Žaibo žvakės“ ir piešinius paliekantys smūgiai

Kartais žaibas palieka kur kas konkretesnį pėdsaką nei tik sudegintą medį. Smėlingose vietovėse stiprus smūgis gali išlydyti smėlį į trapius, šakotas struktūras, primenančias šaknis ar kristalų krūmelius. Tokie dariniai vadinami fulguritais, jie iš esmės yra „sustandėjęs žaibo kelias“ žemėje.

Nors atrodo kaip meno kūrinys ar stiklo skulptūra, fulguritas yra atsitiktinis gamtos eksperimentas. Tam reikia labai stiprios iškrovos, tinkamos dirvos sudėties ir sėkmės, todėl šie „žaibo parašai“ aptinkami gana retai. Kolekcionieriams ir geologams tai išskirtinis radinys, parodantis, kokią energiją savyje slepia vienas žaibo smūgis.

Krušos „gėlės“, kurios susiformuoja per kelias sekundes

Stiprios audros kartais užbaigiamos ne įprastais lediniais kamuoliukais, o tikrais gamtos ornamentais. Krušos gabaliukai gali augti sluoksnis po sluoksnio, kol virsta keistomis, „žiedus“ primenančiomis struktūromis. Nupjovus tokį gabalėlį būtų matyti tarsi metų žiedai medyje, tik iš ledo.

Šios krušos „gėlės“ susiformuoja, kai ledinis branduolys audros debesyje daugybę kartų pakeliamas aukštyn ir vėl numetamas žemyn, vis iš naujo „apaugdamas“ ledo sluoksniais. Tokie gabaliukai gali būti net kelių centimetrų skersmens, o jų forma kartais primena gyvūnų figūras ar fantastinius augalus.

Kai krituliai krenta netikėtomis formomis

Kai kuriais atvejais praūžusi kruša palieka dar keistesnį vaizdą: dangų užkloja tarsi suskilęs putplastis, nors tai tik susispaudusių ledo gabaliukų sluoksnis. Ant žemės jie gali susilipdyti į keistus volelius ar suplotus „blynelius“, ypač jei pučia stiprus vėjas ir krituliai ridinėjasi paviršiumi.

Dar retesnis reiškinys, dažniausiai pasitaikantis šaltose, vėjuotose vietovėse, yra sniego voleliai. Vėjas suformuoja iš sniego kepurėlių mažus ritinius, kurie riedėdami pasidaro tuščiaviduriai, panašūs į miniatiūrinius šieno ritinius. Nors atrodo lyg žmogaus darbas, tai visai natūrali gamtos „instaliacija“.

Ar šiuos reiškinius galima nuspėti ir pamatyti savo akimis?

Dalis šių keistenybių susijusios su labai stipriomis audromis ar išskirtinėmis sąlygomis, todėl tiksliai jų „užsisakyti“ neįmanoma. Vis dėlto, jei domitės dangumi, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus: stiprūs audros debesys, staigūs oro masių susidūrimai ir kalnuotos vietovės dažnai padidina neįprastų vaizdų tikimybę.

Vis daugiau šių reiškinių virsta ne tik atsitiktiniais liudijimais, bet ir detaliai išanalizuotais įrašais, nes žmonės beveik visada su savimi nešiojasi kamerą telefone. Kiekvienas naujas kadras padeda geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta virš mūsų galvų, ir atskiria patikrintus faktus nuo mitų.

Smalsumas kaip geriausias orų prognozuotojas

Net jei didžiosios dangaus „keistenybės“ pasitaiko retai, įprotis pakelti akis ir įsižiūrėti gali greitai atskleisti, kad net įprasti debesys slepia daugybę įdomių detalių. Kartais užtenka vieno netikėto debesų krūmyno ar neįprasto žaibo, kad suprastume, kokia gyva ir dinamiška yra atmosfera.

Dauguma minėtų reiškinių yra mokslo aiškinami, dalis dar kelia klausimų, tačiau juos vienija viena: jie primena, jog gamta sugeba sukurti vaizdus, kurie pranoksta fantaziją. O žmogui belieka stebėti, klausti ir fiksuoti tai, ką pavyksta išvysti trumpomis, bet įspūdingomis akimirkomis.