Krituliai, kurie nesueina į galvą: kaip lyja žuvys, varlės ir kiti keisčiausi dangaus „užsakymai“

Kartais dangus pateikia siurprizų, kurių nepaaiškinsi vien paprastu prognozių žvilgtelėjimu. Istorijose ir naujienų pranešimuose kartojasi pasakojimai apie iš dangaus krentančias žuvis, varles ar net smulkius vėžiagyvius.

Nors dalis tokių nutikimų per laiką apauga legendomis, pats reiškinio mechanizmas yra gana žemiškas ir paaiškinamas fizikos dėsniais. Vis dėlto tai išlieka vienu įspūdingiausių gamtos „pokštų“, atskleidžiančių, kokia galinga ir selektyvi gali būti atmosfera.

Kas iš tikrųjų vyksta, kai „lyja“ žuvimis ar varlėmis

Dažniausias paaiškinimas, kodėl iš dangaus ima kristi vandens gyvūnai, susijęs su labai intensyviais audros debesimis ir stipriomis vėjo srovėmis. Virš šiltų vandens telkinių gali susiformuoti galingi sūkuriai, kurie pakelia į orą ne tik vandenį, bet ir tai, kas jame gyvena.

Tokie sūkuriai primena vandens stulpus ar vandens viesulus. Jie panašūs į mažus tornadus, tik susiformavusius virš ežero ar jūros. Stipriausias vėjo greitis koncentruojamas siaurame ruože, todėl pakeliami ne milžiniški laivai, o smulkesni objektai: žuvys, vėžiagyviai, dumbliai.

Kaip susiformuoja vandens viesulai ir kodėl jie „atrūšiuoja“ laimikį

Vandens viesulai dažniausiai gimsta ten, kur susitinka šiltas vandens paviršius ir vėsesnis oras, o virš jų susiformuoja audros debesis. Temperatūrų skirtumas ir stiprus vėjo krypties kitimas sukuria sukūrinį judėjimą, kuris ima ryti vandens paviršių.

Viduje sukūrys elgiasi tarsi dulkių siurblys: arčiau centro esančius objektus jis įtraukia ir kelia aukštyn. Dėl to dažniausiai pakeliami nedideli, lengvi ir netolygiai pasiskirstę gyvūnai, o ne visa vandens ekosistema iš karto. Tai paaiškina, kodėl liudijimuose dažnai minimos tik vienos rūšies žuvys ar tik varlės.

Kodėl gyvūnai pradeda kristi už daugelio kilometrų nuo vandens

Patekę į stiprią oro srovę, gyvūnai gali būti nunešti toli nuo vietos, kur juos pakėlė. Audros debesies viduje ore tvyro drėgmė ir ledo kristalai, vyksta intensyvūs vertikalūs oro srautai, todėl objektai gali būti laikomi pakibę ilgesnį laiką.

Kai audra silpsta arba pasikeičia oro srovių balansas, srautas tiesiog paleidžia savo „naštą“. Taip atsitinka, kad žuvys ar varlės pradeda kristi kartu su lietumi ar kruša ten, kur visiškai nėra artimo ežero ar upės, o aplinkiniams tai atrodo kaip nepaaiškinamas stebuklas.

Kai audra elgiasi selektyviai: kodėl dažnai krenta tik viena rūšis

Pasakojimuose apie tokį kritulių „išskirtinumą“ dažniausiai minimos smulkios arba vidutinio dydžio žuvys, varlės, buožgalviai ar net maži vėžiagyviai. Tai nėra atsitiktinumas: juos lengviau pakelia į viršų ir išlaiko oro srovės.

Didesni gyvūnai, sunkesni daiktai ar nelygaus paviršiaus objektai rečiau patenka į viesulo centrą ir dažnai iš karto grįžta į vandenį. Todėl virš miestelio staiga pasirodo ne visos ežero žuvys, o tik viena gausiausiai ir paviršiuje gyvenanti rūšis.

Istorijos, kurios balansuoja tarp mokslo ir legendų

Iš įvairių žemynų periodiškai pasirodo pranešimai apie žuvų ar varlių lietų. Dalis jų būna patvirtinti meteorologų ar gyventojų nuotraukomis, dalis lieka tik perduodamomis istorijomis, kurių detalių niekas nebegali patikrinti.

Prie tokio reiškinio paslaptingumo prisideda ir tai, kad jis įvyksta retai, dažniausiai labai lokaliai, o pačios audros būna chaotiškos. Todėl mokslo ekspedicijoms ne taip paprasta būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir užfiksuoti visą procesą nuo viesulo susidarymo iki gyvūnų kritimo.

Ką apie keistus kritulius sako meteorologai ir biologai

Meteorologai šį reiškinį aiškina kaip kraštutinį, bet vis tiek į bendrą audrų logiką įsitenkantį procesą. Jis panašus į atvejus, kai stiprūs vėjo gūsiai nuneša skardines, lentas ar net lengvus stogų fragmentus už kelių kilometrų nuo pakėlimo vietos.

Biologai, savo ruožtu, domisi, kaip tokie įvykiai gali paveikti vietines ekosistemas. Teoriškai, jei gyvūnai iškrenta gyvi, jie gali tapti svetimšalėmis rūšimis naujame vandens telkinyje. Vis dėlto dažniausiai po skrydžio iš didelio aukščio dauguma gyvūnų nebeišgyvena.

Kaip atskirti realų reiškinį nuo prasilenkimų su tikrove

Pasakojimai apie keistus kritulius vilioja vaizduotę, tačiau juos vertinant naudinga laikytis keleto sveiko proto kriterijų. Patikimi atvejai dažniausiai turi daugiau nei vieną liudininką, juos lydi nuotraukos ar vaizdo įrašai, o meteorologai gali užfiksuoti netoliese buvusią galingą audrą.

Skepticizmo daugėja, kai pasakojimuose minimos keistos kombinacijos, pavyzdžiui, kartu su žuvimis krenta žemės gyvūnai, kurių negalėjo pakelti vandens sūkurys, arba kalbama apie milžiniškus padarus. Tokiais atvejais dalis istorijos gali būti paįvairinta fantazija ar neteisingai prisiminta po daugelio metų.

Kodėl mums taip įstringa į atmintį „neteisingas“ lietus

Psichologiniu požiūriu keistas kritulių pobūdis yra stiprus kasdienybės sutrikdymas. Įprastas lietus, kruša ar sniegas atrodo nuobodūs, nes mes juos matome kasmet, o žuvų ar varlių pasirodymas pamina savaime suprantamą tvarką.

Todėl tokios istorijos greitai plinta, perduodamos iš lūpų į lūpas ir patenka į žiniasklaidą. Net jei vienas konkretus atvejis nėra iki galo dokumentuotas, pats reiškinys išlieka realus ir kartkartėmis pasikartojantis gamtos spektaklis.

Ką verta prisiminti išgirdus apie eilinį „stebuklingą lietų“

Vertinant tokius nutikimus pravartu atskirti du dalykus: keistas kritulių pobūdis nėra antgamtinis, tačiau jis iš tikrųjų labai retas ir priklauso nuo daugybės sutampančių sąlygų. Reikia tinkamo vandens telkinio, galingos audros, tinkamos vėjo krypties ir pakankamai ilgai išsilaikančios oro srovės.

Suprasdami bendrą mechanizmą, mes galime ramiau žiūrėti į paslaptingus pranešimus ir kartu dar labiau įvertinti atmosferos galią. Net ir be naujausių technologijų gamta kartais sugeba surengti tokį „šou“, kad pro jį abejingai praeiti tiesiog neįmanoma.