Žmogus, kuris vaikšto atgal tūkstančius kilometrų: kuo mus moko atbulinės kelionės rekordai ir iššūkiai

Pasaulyje, kuriame kelionių rekordai dažniausiai siejami su kuo greitesniu tikslų įveikimu, vis daugiau dėmesio sulaukia tie, kurie pasirenka visai kitą kryptį. Tiesiogine prasme: jie juda atgal, o ne pirmyn.

Atbulai einantys maratonininkai ir keliautojai skamba tarsi pokštas, tačiau jų pasiekimai reikalauja ne mažiau pasirengimo nei tradiciniai bėgimo ar žygiavimo iššūkiai. Ši neįprasta praktika nagrinėjama ir sporto mokslininkų, ir psichologų, o patiems dalyviams tai tampa gyvenimą keičiančia patirtimi.

Kas tie žmonės, kurie renkasi judėti atgal

Atbulinis ėjimas arba vadinamasis „retrorunning“ dažniausiai prasideda kaip smalsumo projektas. Vieni taip bando paįvairinti rutininius pasivaikščiojimus parke, kiti ieško naujo fizinio krūvio, treti siekia įeiti į rekordų knygas. Tačiau ilgainiui tai tampa rimtu, nuosekliai planuojamu užsiėmimu.

Dalis atbulai einančių keliautojų renkasi simbolinius maršrutus: nuo vieno miesto iki kito, istorinėmis gatvėmis ar palei upes. Kiti orientuojasi į atstumą ir bando per metus sukaupti tūkstančius kilometrų atbulomis, fiksuodami kiekvieną žingsnį išmaniaisiais laikrodžiais ir programėlėmis.

Kokio pasirengimo reikia judėjimui atbulomis

Iš pirmo žvilgsnio atbulinis ėjimas atrodo paprastas: juk „tik“ apsisuki ir judi kita kryptimi. Vis dėlto profesionalūs treneriai pabrėžia, kad tai visiškai kitoks judesio modelis, reikalaujantis specifinio pasiruošimo ir atsargumo. Ypač tuomet, kai kalbama ne apie kelis žingsnius, o apie maratonus ar ilgas keliones.

Pradedantieji dažnai nustemba, kaip greitai nuvargsta blauzdos ir sėdmenys, kurie įprastai apkraunami kitaip. Dėl pasikeitusio pėdos statymo dirba ir kiti raumenų bei raiščių deriniai. Todėl žmonės, nusprendę rimtai siekti atbulinio ėjimo pasiekimų, treniruotes pradeda nuo labai trumpų distancijų, pamažu ilginant atstumą ir didinant intensyvumą.

Regėjimas, orientacija ir saugumas

Didžiausias iššūkis, kurį mini atbulai keliavę žmonės, yra ne fizinis nuovargis, o orientacija erdvėje. Einant atbulomis, regėjimo laukas persikelia į šonus ir viršun, todėl reikia išmokti nuolat stebėti aplinką, klausytis garsų, pasitikėti intuicija ir suplanuotu maršrutu.

Saugumui skiriamas ypatingas dėmesys: pasirenkami šaligatviai ar takai su aiškia danga, vengiamas intensyvus eismas, dažnai kartu eina bent vienas žmogus, kuris žiūri į priekį ir įspėja apie kliūtis. Kai kurie atbuliniai maratonininkai naudoja ir ryškius drabužius, atspindinčias juostas, kartais net nedidelius veidrodėlius ant riešų ar kepurės.

Kodėl žmonės leidžiasi į atbulas keliones

Motyvai skirtingi, tačiau tarp jų dažnai kartojasi kelios temos: noras išbandyti ribas, išsivaduoti iš rutinos ir pamatyti pažįstamas vietas nauju kampu. Keliautojai pasakoja, kad atbulomis įveiktas miestas tampa tarsi naujas, nes akys nuolat krypsta į horizontą, pastatų viršų, dangų ir detales, kurių kasdien nematome.

Dalis žmonių atbulinį ėjimą atranda po traumų ar nugaros skausmų, kai gydytojai ar kineziterapeutai rekomenduoja alternatyvius judėjimo būdus. Kiti tai paverčia savotiška meditacija: sulėtintas žingsnis, nuolatinis susikaupimas ir dėmesys čia ir dabar padeda atitraukti mintis nuo kasdienių rūpesčių.

Ką sako mokslas apie ėjimą atgal

Sporto ir biomechanikos tyrimuose vis dažniau analizuojami ir netradiciniai judesio būdai, tarp jų ir atbulinis ėjimas. Nors konkretūs skaičiai priklauso nuo tyrimo metodikos ir dalyvių, bendros tendencijos panašios: daliai žmonių toks judėjimas gali būti naudingas treniruojant kelio, klubo ir liemens stabilumą, taip pat lavinant koordinaciją.

Psichologai pabrėžia ir kognityvinius aspektus. Ėjimas atgal reikalauja nuolatinio sąmoningo dėmesio, todėl protas tarsi „atsijungia“ nuo automatinės būsenos, kuri būdinga įprastam ėjimui. Kai kurie dalyviai pasakoja, kad po ilgesnių atbulų treniruočių jaučiasi pavargę ne tik fiziškai, bet ir protiškai, nes smegenims tenka intensyviau apdoroti informaciją.

Rekordiniai atstumai ir ilgos kelionės

Kai kurie entuziastai pasiryžta atbulomis įveikti milžiniškus atstumus: kelias dešimtis kilometrų per dieną ar net ilgas žygių serijas per kelis mėnesius. Tokios kelionės planuojamos itin detaliai: numatomi poilsio taškai, nakvynės vietos, maisto ir vandens atsargos, sudaromas atsarginis maršrutas blogam orui ar sveikatos sutrikimams.

Nors viešojoje erdvėje kartais minimos įspūdingos tūkstančių kilometrų atbulomis įveiktos distancijos, svarbu vertinti jas atsargiai ir nepriimti kiekvieno skaičiaus nekritiškai. Rekordus fiksuojančios organizacijos reikalauja aiškių įrodymų: GPS duomenų, liudininkų, vaizdo medžiagos. Toks procesas trunka mėnesius ir tik tada pasiekimas laikomas patvirtintu.

Kaip saugiai išbandyti atbulinį ėjimą patiems

Jeigu kilo smalsumas, pradėti galima labai paprastai ir saugiai. Pirmiausia verta išsirinkti lygią, gerai pažįstamą ir nuo eismo atskirtą vietą: stadiono taką, ramų parką ar net ilgesnį koridorių namuose ar sporto salėje. Svarbiausia iš pradžių vengti nelygaus grunto, laiptų ir staigių posūkių.

Naudinga laikytis kelių principų: pradėti nuo trumpo laiko (pavyzdžiui, penkių minučių), stebėti, kaip jaučiasi keliai ir nugara, neignoruoti skausmo, gerai apšildyti raumenis prieš treniruotę ir neužmiršti tempimo po jos. Jei turite sąnarių ar nugaros problemų, verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu, ar toks judėjimo būdas jums tinkamas.

Ką atbulai judantys keliautojai primena apie mūsų galimybes

Žmonių, kurie pasirenka keliauti atgal, istorijos tampa geru priminimu, kad ribos dažnai yra labiau galvoje nei kūne. Neįprastas judėjimo būdas išryškina, kaip smegenys ir raumenys prisitaiko prie naujų iššūkių, jei jiems suteikiame laiko ir pastangų.

Nebūtina siekti rekordinių atstumų, kad pajustumėte šį efektą. Kartais pakanka kelių minučių sąmoningo ėjimo atbulomis, kad suprastumėte, kiek daug nuo mūsų reikalauja pats paprasčiausias žingsnis, kai jį atliekame ne automatiškai. Tai ir yra įdomiausia šių istorijų dalis: jos ne tiek parodo „superžmogaus“ galimybes, kiek atskleidžia, kad kūrybiškai pažvelgę į judėjimą, galime atrasti naujų būdų pažinti save.