Nematomi draugai ir kalbantys žaislai: ką iš tiesų reiškia vaikų sugalvoti pasauliai

Vaikai, kalbantys su nematomais draugais, rengiami dialogai su meškiukais ar barbie lėlėmis ir ištisos istorijos apie neva matomas būtybes daugeliui suaugusiųjų atrodo kaip juokingos smulkmenos. Tačiau psichologai ir pedagogai šį reiškinį seniai vertina kaip vieną įdomiausių vaikystės keistenybių.

Nors iš šalies tai gali pasirodyti keista ar net šiek tiek baugu, vaiko fantazijų pasaulis dažniausiai yra visiškai normalus raidos etapas. Svarbiausia, kad suaugusieji suprastų, kada tai tiesiog kūrybiškas žaidimas, o kada verta atidžiau pasidomėti, kas slypi už tokio elgesio.

Kas yra nematomas draugas ir kodėl jis atsiranda

Nematomas draugas psichologijoje paprastai apibūdinamas kaip vaiko susikurta būtybė, personažas ar net visa „chebra“, su kuria jis bendrauja, tariamai žaidžia, ginčijasi ar dalijasi paslaptimis. Dažniausiai taip nutinka maždaug nuo 3 iki 7 metų amžiaus.

Toks draugas gali turėti vardą, charakterį, pomėgius, konkretų „amžių“ ir net savo nuomonę. Kartais tai būna gyvūnas, kartais superherojus, o kartais tiesiog abstraktus personažas, apie kurį žino tik pats vaikas.

Kodėl vaiko galvoje atsiranda toks personažas

Viena iš paprasčiausių priežasčių yra noras kontroliuoti bent dalį savo pasaulio. Kai suaugusieji nustato taisykles, o darželyje ar mokykloje reikia prisitaikyti, nematomas draugas tampa erdve, kurioje vaikas pats sprendžia, kaip viskas vyksta.

Kita priežastis yra vienatvė arba socialinių įgūdžių treniruotė. Kalbėdamasis su įsivaizduojamu bičiuliu, vaikas tiesiogine prasme repetuoja realius pokalbius: mokosi derėtis, atsiprašyti, ginčytis ir susitaikyti.

Keistenybės, kurios iš tikrųjų labai naudingos

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikas, kuris pasakoja apie šalia sėdintį nematomą krokodilą ar reikalauja padengti stalą „dar vienam svečiui“, praranda ryšį su realybe. Vis dėlto tyrimai ir ilgametė praktika rodo, kad dauguma vaikų su tokiais draugais yra netgi šiek tiek kūrybiškesni ir laisviau reiškia mintis.

Fantazijų pasaulis padeda perdirbti įspūdžius, susitvarkyti su baimėmis ir nerimu. Pavyzdžiui, vaikas gali pasakoti, kad jo nematomas draugas bijo tamsos, nors iš tiesų bijo jis pats. Taip lengviau kalbėti apie nemalonius jausmus ir juos apdoroti saugesniu atstumu.

Kaip tai atrodo kasdienybėje: nuo dialogų iki „susirinkimų“

Dauguma tėvų pirmą kartą pastebi keistenybes tada, kai išgirsta ilgą ir visai įtikinamą pokalbį tarp vaiko ir, atrodytų, tuščios kėdės. Kiti pamato, kad vaikas labai rimtai seriją vakarieniauti „pliušiniam žirafui“ ar atidaryti duris „svečiui“.

Kai kurie vaikai sugalvoja ištisas taisykles: pavyzdžiui, nematomas draugas sėdi tik ant tam tikro fotelio, dalyvauja šeimos kelionėse arba jam „nepatinka“ tam tikras maistas. Suaugusiam žmogui tai atrodo kaip chaosas, tačiau vaikui tai nuoseklus vidaus pasaulio scenarijus.

Ar tai normalu ir kada sunerimti

Daugeliu atvejų tokie žaidimai yra visiškai įprasti ir savaime išnyksta. Vaikas pamažu atranda daugiau realių bičiulių, darželio ar mokyklos bendraamžių, o įsivaizduojami draugai tyliai pasitraukia į antrą planą.

Sunerimti vertėtų tuomet, jei vaiko bendravimas su nematomu personažu atrodo labai įtemptas, sukelia baimę ar trukdo kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, jei vaikas dėl nematomo draugo atsisako eiti į mokyklą, valgyti ar miegoti savo kambaryje, verta pasitarti su specialistu.

Ką daryti tėvams: vaidinti, ignoruoti ar bandyti „išgydyti“

Psichologai paprastai nerekomenduoja nei visiškai ignoruoti, nei agresyviai „gydyti“ tokio elgesio. Kur kas naudingiau priimti vaiką rimtai, net jei paties reiškinio rimtai nevertinate. Galima pasidomėti: koks tas draugas, ką jis mėgsta, ko bijo, ką veikia.

Toks smalsus, bet ne panikos kupinas požiūris vaikui rodo, kad jo fantazijos nėra gėdingos. Kartu tėvai gali subtiliai sekti, kokios temos kartojasi, ar nėra labai stipraus nerimo ar agresijos, kurią galbūt reikėtų aptarti plačiau.

Kalbantys žaislai ir teatriniai pastatymai namuose

Prie nematomų draugų labai artimas reiškinys yra kalbantys žaislai. Vaikas gali įgarsinti kelias lėles ar mašinėles, kurti tarp jų konfliktus ir dialogus, organizuoti „spektaklius“ tėvams ar net surengti improvizuotą koncertą.

Tokie žaidimai padeda vaikui išbandyti skirtingus vaidmenis, išreikšti tai, ko galbūt nedrįsta pasakyti tiesiogiai. Pavyzdžiui, lėlė gali pykti ant „mamos“, kad ši per ilgai dirba, nors pats vaikas to garsiai nesakytų.

Kodėl nereikėtų skubėti „nuleisti ant žemės“

Suaugusiesiems dažnai kyla noras vaiką greitai grąžinti į realybę frazėmis „baik išsigalvoti“ arba „tokio draugo nėra“. Tačiau taip galima netyčia uždaryti duris į vaikui svarbią erdvę, kurioje jis jaučiasi saugus ir girdimas.

Žinoma, svarbu, kad vaikas mokėtų atskirti žaidimą nuo realybės: pavyzdžiui, suprastų, kad žaislas nepajudės be jo pagalbos, o nematomas draugas nėra tikras žmogus. Šį skirtumą dažniausiai padeda suformuoti ramūs, paaiškinantys pokalbiai, o ne draudimai ir pašaipos.

Ką ši vaikystės keistenybė primena suaugusiesiems

Įsivaizduojami draugai nėra toks jau tolimas reiškinys ir suaugusiųjų gyvenimui. Daugelis žmonių kalbasi „su savimi“ galvoje, repetuoja pokalbius prieš svarbius susitikimus ar kuria scenarijus, kaip viskas galėtų klostytis. Tai tarsi ta pati fantazijos funkcija, tik labiau nutylėta.

Vaikų atveju šis pasaulis tiesiog matomas atviriau ir garsiau. Stebėdami jų žaidimus, suaugusieji turi progą prisiminti, kad kūrybiškumas ir gebėjimas įsivaizduoti alternatyvias baigtis yra ne keistenybė, o gana naudinga gyvenimo įgūdžių dalis.

Kaip šį reiškinį galima panaudoti tikslingai

Jei tėvai ar pedagogai priima vaikų fantazijų žaidimus kaip natūralią ir vertingą dalį, juos galima paversti praktiniu įrankiu. Pavyzdžiui, sunkiomis temomis, tokiomis kaip persikraustymas, skyrybos ar patyčios, dažnai lengviau kalbėtis per pasakų personažus ar „draugus“ iš vaiko vaizduotės.

Taip pat galima paskatinti vaiką piešti savo nematomą bičiulį, kurti jam istorijas ar net kartu parašyti trumpą knygelę. Tai ne tik lavina kalbą ir vaizduotę, bet ir suteikia galimybę švelniai pažvelgti į tai, kas vaikui šiuo metu svarbiausia.

Žvelgiant iš šalies, vaikų kalbos su tuščiomis kėdėmis, lėlių „teatrai“ ir vakarienės kartu su nematomais svečiais atrodo kaip smagios kasdienybės keistenybės. Tačiau įsigilinus tampa aišku: tai vienas subtiliausių būdų, kuriuo maži žmonės aiškinasi didelį pasaulį.