Kai žmonės tuokiasi patys su savimi: kas slypi už savituokos ir kodėl ši keista ceremonija populiarėja

Pasaulyje vis dažniau pasigirsta istorijų apie žmones, kurie rengia vestuves be jaunikio ar nuotakos poroje. Ceremonija, svečiai, tortas ir net žiedas yra, tik partneris vienas: pats sau.

Šis reiškinys vadinamas savituoka, o prie jo nuotraukų socialiniuose tinkluose dažnai matyti ir angliškas terminas „sologamy“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip keistas pokštas, daliai žmonių tai tampa rimtu gyvenimo etapu ir simboline riba.

Kas yra savituoka ir kaip ji atrodo realybėje

Savituoka paprastai primena tradicines vestuves: žmogus pasirenka šventės vietą, nusiperka ar išsinuomoja drabužius, pasirūpina fotografu, gėlėmis, ceremonijos scenarijumi. Esminis skirtumas tas, kad nėra antro žmogaus, kuriam duodami įžadai.

Kai kuriais atvejais savituokos dalyviai pasirenka intymią aplinką ir kviečia tik artimiausius žmones. Kiti nusprendžia surengti didelę šventę su muzika, vaišėmis, šokiais ir oficialiomis kalbomis. Viskas priklauso nuo to, kiek svarbi jiems ši simbolinė akimirka.

Ar tai laikoma tikromis vestuvėmis ir ką sako įstatymai

Daugumoje pasaulio šalių savituoka neturi jokios teisinės galios. Civilinės metrikacijos įstaigos paprastai reikalauja dviejų asmenų, o savituokos pažadai oficialiuose dokumentuose nefiksuojami.

Teisiniu požiūriu tai yra asmeninė, ritualinė ceremonija, labiau artima savotiškam pažadui sau ar gyvenimo šventei. Ji nesuteikia paveldėjimo, mokesčių ar kitų santuokos teisinės formos privalumų, tačiau emociniu lygmeniu žmonėms gali reikšti labai daug.

Kodėl žmonės renkasi tuoktis su savimi

Priežasčių, kodėl žmogus renkasi savituoką, yra įvairių. Kartais tai būna ilgų ir sudėtingų santykių pabaiga, po kurios norisi simboliškai „atsigauti“ ir pažadėti daugiau rūpintis savimi. Kitiems tai yra sąmoningas pasirinkimas gyventi vieniems ir neieškoti tradicinės poros.

Dalį žmonių veikia ir kultūrinis spaudimas: lūkesčiai tuoktis iki tam tikro amžiaus, nuolat girdimi klausimai apie partnerį, vaikų planus. Savituoka tokiu atveju tampa savotišku atsakymu aplinkai: žmogus deklaruoja, kad jo gyvenimas yra „pilnas“ ir be tradicinės santuokos.

Savituoka socialiniuose tinkluose: tarp nuoširdumo ir performanso

Socialiniai tinklai tapo viena pagrindinių erdvių, kur pasaulis pamato savituokos istorijas. Čia dalijamasi vestuvių nuotraukomis, vaizdo įrašais, įžadų ištraukomis ir asmeniniais pasakojimais apie kelią į tokią ceremoniją.

Kita vertus, daliai stebėtojų kyla klausimas, kiek šiose šventėse yra nuoširdumo, o kiek noro išsiskirti ar pritraukti dėmesį. Savituokos ribojasi su performansu, tačiau daugeliui ją patyrusių žmonių tai vis tiek yra tikras jausmų ir vidinių sprendimų patvirtinimas.

Psichologinis savituokos aspektas: savivertė ir ribos

Psichologai dažnai pabrėžia, kad santykiai su pačiu savimi yra kiekvienų kitų santykių pagrindas. Savituoka gali tapti simboliniu žingsniu, kuris padeda žmogui aiškiai įvardyti, ko jis nori gyvenime, kokias ribas brėžia ir ko nesutiks pakęsti artimuose ryšiuose.

Tokios ceremonijos dalyviams svarbus ir viešas pažadų sau įtvirtinimas: jie įvardija, kad neaukos savęs, sieks gerbti savo poreikius, rūpinsis psichine ir emocine sveikata. Tai primena kitus ritualus, kur asmeninis sprendimas sąmoningai „įgarsinamas“ ir dėl to tampa tvirtesnis.

Kritika ir abejonės: ar savituoka skatina užsidarymą savyje

Ne visi reiškinį vertina pozityviai. Kritiškiau nusiteikę žmonės teigia, kad savituoka gali skatinti dar didesnį užsidarymą savyje ir vengimą kurti tikrus santykius, kurie visuomet yra sudėtingesni ir reikalauja kompromisų.

Kita abejonė susijusi su vartotojiškumu: dalis tokių ceremonijų tampa pretekstu puošniai šventei, fotosesijai ar kelionei, nors tikrojo vidinio darbo su savimi būna nedaug. Ritualas tuomet tampa gražia, bet gana tuščia dekoracija.

Savituoka skirtingose kultūrose ir tradicijose

Nors sąvoka „sologamy“ paplito palyginti neseniai, mintis apie sąmoningą įsipareigojimą pačiam sau nėra nauja. Įvairiose kultūrose egzistavo arba tebeegzistuoja ritualai, kai žmogus pažada gyventi pagal tam tikras vertybes ar paklusdamas vienam gyvenimo keliui.

Vieniems tai yra religinis apsisprendimas, kitiems asmeninė priesaika, susijusi su pašaukimu ar profesija. Savituoka iš šios perspektyvos atrodo kaip šiuolaikiškas, individualistinės kultūros paveiktas tokio pažado variantas, tik pateikiamas per vestuvių simboliką.

Ar savituoka gali turėti praktinės naudos

Nors teisiškai ji nieko nepakeičia, praktinė savituokos nauda gali slypėti pačiame pasirengimo procese. Žmogus, planuodamas tokią ceremoniją, dažnai apmąsto savo santykį su vienatve, artumui keliamus lūkesčius, ateities planus ir asmenines vertybes.

Toks dėmesys savo poreikiams kartais padeda vėliau kurti brandesnius santykius su kitais žmonėmis, nes aiškiau suprantama, kur yra ribos ir kokių kompromisų derėtų vengti. Kai kuriems tai tampa savotiška vidine „starto linija“ naujam gyvenimo etapui.

Kaip į tai žiūrėti: keistenybė, mada ar ženklas, kad keičiasi požiūris į santykius

Vieniems savituoka atrodo tik keistas mados reikalas, kuris po kiek laiko išblės. Kiti mato joje gilesnį pokytį: vis daugiau žmonių savo gyvenimą suvokia kaip pilnavertį net ir tada, kai neturi romantiško partnerio.

Galima manyti, kad savituoka yra vienas iš daugelio signalų, rodančių, kaip kinta santuokos, šeimos ir artumo samprata. Net jei daugumai šis ritualas išliks egzotiška keistenybė, pats faktas, kad tokios ceremonijos vyksta, daug pasako apie mūsų laikų požiūrį į laimę, savivertę ir pasirinkimo laisvę.