Didžiausios pasaulio knygų kolekcijos: kaip bibliofilai paverčia aistrą skaitymui į įspūdingus pasiekimus

Kai kuriems žmonėms knyga yra tiesiog ramybės akimirka po darbo dienos, kitiems ji tampa gyvenimo ašimi. Bibliofilai, kaupiantys milžiniškas knygų kolekcijas, dažnai atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre ne tik dėl skaičiaus, bet ir dėl atkaklaus atsidavimo skaitymui ir kultūrai.

Didelės asmeninės bibliotekos šiandien atrodo tarsi priešprieša skaitmeniniam pasauliui, tačiau būtent todėl jos ir intriguoja. Už skaičių slypi ištisos biografijos, kasdieniai įpročiai ir net sunkūs sprendimai, kur visa tai sutalpinti.

Kas iš tikrųjų laikoma milžiniška knygų kolekcija

Daugelis žmonių namuose turi kelias dešimtis ar kelis šimtus knygų. Bibliofilų, apie kuriuos kalbama pasaulio spaudoje, lentynose dažniausiai stovi dešimtys tūkstančių leidinių, o kai kurių kolekcijos lyginamos su mažesnėmis viešosiomis bibliotekomis.

Skaičius vis dėlto nėra vienintelis kriterijus. Svarbi ir kolekcijos struktūra: ar tai įvairių žanrų rinkinys, ar kryptinga tam tikros srities biblioteka, pavyzdžiui, komiksų, kulinarinių knygų ar senųjų žemėlapių rinkinys. Daugeliui kolekcininkų „milžiniška“ prasideda nuo kelių kambarių, pilnų lentynų, ir nuolatinio poreikio ieškoti naujų saugojimo sprendimų.

Žmonės, sukaupę daugiau knygų nei kai kurios bibliotekos

Viešojoje erdvėje dažnai minimi asmenys, kurių namų bibliotekose stovi dešimtys ar net šimtai tūkstančių knygų. Tokie žmonės paprastai kolekcionuoja ne vieną dešimtmetį, pradėję nuo vaikystės ar studijų laikų ir nuosekliai pirkdami, mainydami ar gelbėdami knygas iš uždaromų bibliotekų ir knygynų.

Dalies jų pasakojimuose atsikartoja panašios detalės: pirmoji iš tėvų paveldėta knyga, atsitiktinai atrasta antikvariato lentyna, vėliau virtusi nuolatiniu maršrutu, ir smalsumas, dėl kurio namuose atsiranda leidiniai net visai neįprastomis temomis. Tokios kolekcijos dažnai tampa ir neoficialiais vietos bendruomenės centrais, kur kaimynai ar bičiuliai ateina skolintis knygų.

Kur sutalpinti tiek popieriaus: logistika ir kasdienybė

Didelės asmeninės bibliotekos savininkai greitai susiduria su praktiškais klausimais: erdvės, svorio, lentynų ir saugumo. Knygos sunkios, todėl reikia tvirtų grindų ir konstrukcijų, ypač senesniuose daugiabučiuose ar mediniuose namuose. Kai kurie kolekcininkai perkelia knygas į rūsį, palėpę ar net atskirą pastatą.

Dar vienas iššūkis yra tvarka. Tūkstančius knygų sunku prisiminti mintinai, todėl atsiranda pačių susikurti katalogai: sąsiuviniuose, skaičiuoklėse ar specialiose programose. Klasikinis abėcėlinis rikiavimas dažnai derinamas su skirstymu pagal temas, leidimo metus ar kalbą, kad norimą leidinį pavyktų rasti per minutes, o ne per pusdienį.

Skaitmeninis amžius: ar milžiniškos kolekcijos dar turi ateitį

Elektroninės knygos ir garso įrašai pakeitė skaitymo įpročius, tačiau didelių fizinių kolekcijų savininkai retai mato tai kaip grėsmę. Jiems svarbus pats daiktas, popieriaus kvapas, viršelio dizainas ir galimybė lentynose „klaidžioti“ akimis ir rankomis, o ne tik paieškos laukelyje įvesti raktažodį.

Tuo pačiu vis daugiau kolekcininkų derina abu formatus. Rečiau naudojamas nuorodines knygas, žodynus ar enciklopedijas jie renkasi skaitmeniniu pavidalu, o mylimiausius autorius ir išskirtinius leidimus perka popieriuje. Taip sumažinamas vietos poreikis, bet išlaikomas fizinės bibliotekos stuburas.

Ką apie savininkus atskleidžia jų knygų pasaulis

Pažvelgus į didelę biblioteką tampa aišku, kad tai savotiškas žmogaus portretas. Vienų kolekcijose dominuoja istorija ir politika, kitų lentynose ryškūs fantastikos nugarėlės, komiksai ar kelionių literatūra. Į akis krinta ir kalbų įvairovė: knygnešiai mėgsta rinkti leidinius originalo kalbomis.

Psichologai kartais mini, kad polinkis kaupti knygas siejasi su noru kaupti žinojimą, kontroliuoti neapibrėžtumą ir turėti „atsarginį“ pasaulį, į kurį galima pasitraukti. Vis dėlto daugumai kolekcininkų tai paprastas džiaugsmas: malonumas atrasti, prisiliesti, padėti į lentyną ir po kurio laiko sugrįžti.

Nauda ne tik savininkui: kaip privačios kolekcijos atsidaro visuomenei

Didelės knygų kolekcijos vis dažniau tampa viešai prieinamomis erdvėmis. Kai kurie savininkai savo namuose įkuria mažas skaityklas, kiti įsteigia asociacijas arba ilgainiui kolekciją padovanoja miestui, universitetui ar muziejui. Taip privatūs rinkiniai perauga asmeninių pomėgių ribas ir ima tarnauti bendruomenei.

Tokios iniciatyvos dažnai sutampa su asmens gyvenimo etapais. Artėjant pensijai ar keičiantis sveikatai, tūkstančių knygų prižiūrėjimas tampa sudėtingas, todėl atsiranda noras pasirūpinti, kad jos toliau būtų skaitomos, o ne dulkėtų sandėlyje. Kai kuriais atvejais kolekcijos pagrindu gimsta vietinės literatūrinės šventės, renginiai vaikams ar skaitymo klubai.

Ar verta siekti asmeninio „rekordo“

Nors įspūdingi skaičiai vilioja, patys kolekcininkai dažnai pabrėžia, kad svarbiausia ne kiekis, o santykis su tuo, ką turi. Milžiniška biblioteka tampa prasminga tada, kai ja naudojamasi: kai knygos skaitomos, skolinamos, aptariamos, dalijamasi atradimais su kitais.

Net keli šimtai knygų, kurios parinktos sąmoningai ir atspindi asmens interesus, gali būti ne mažiau vertingas „pasaulis“, nei dešimtys tūkstančių atsitiktinai sukauptų leidinių. Todėl, kalbant apie išskirtinius pasiekimus, verta matuoti ne tik lentynų ilgį, bet ir gyvą ryšį su tekstais.

Kaip pradėti kurti savo biblioteka atsakingai

Norintiems turėti didesnę knygų kolekciją nereikia iškart svajoti apie atskirą namą lentynoms. Pirmas žingsnis – nusistatyti gaires: kokias temas, autorius ar kalbas norisi kaupti, ar prioritetas bus skaitymo malonumas, ar retų leidimų medžioklė.

Praktiškai padeda keli principai: rinktis knygas, kurias tikrai norėsite atversti daugiau nei vieną kartą, reguliarai peržiūrėti lentynas ir perduoti kitiems tai, kas jau savo misiją atliko. Taip „auganti“ biblioteka neužgožia būsto ir išlieka gyva, o jei kada nors ji išsiplės iki išskirtinio masto, bus aišku, kad tai įvyko ne atsitiktinai, o nuosekliai ir sąmoningai.