Miestai, kurie įkurdino katinus valdžioje: nuo pašto viršininkų iki ilgaamžių merų su ūsais

Jei atrodo, kad politikoje jau matyta visko, verta susipažinti su vietovėmis, kur darbuose ir net mero kėdėje įsitaisė ne žmonės, o katinai. Tokios istorijos skamba kaip anekdotai, tačiau dalis jų yra visiškai oficialiai fiksuota savivaldybių, bibliotekų ar verslų dokumentuose.

Šios kailuotos „karjeros“ atskleidžia ir mūsų santykį su valdžia, ir tai, kaip rimtas institucijas gebame paversti jaukesnėmis. Katinų „pareigybės“ dažnai prasideda paprastai: kaip priemonė graužikams atbaidyti ar lankytojų nuotaikai pagerinti, o vėliau išauga į vietos tapatybės simbolį ir turistų traukos objektą.

Kaip katinas iš sandėlio krašto tampa „darbuotoju“

Daugelis žinomų „pareigas užimančių“ katinų karjerą pradėjo labai praktiškai. Senose pašto, geležinkelio stočių ar parduotuvių patalpose graužikai ilgai buvo reali problema, todėl katinas atrodė paprastas ir veiksmingas sprendimas. Jam nereikėjo nei atlyginimo, nei darbo sutarties, tik dubenėlio maisto ir vietos pamiegoti.

Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad šį „darbuotoją“ mėgsta ir lankytojai. Žmonės prie katino stabteli, paglosto, kartais specialiai ateina tik dėl jo. Taip gyvūnas tampa neoficialiu įstaigos veidu, o vėliau atsiranda ir juokingi, bet jau dokumentuose įrašyti titulai: „vyriausias pelėkautas“, „eterinių ryšių prižiūrėtojas“, „lankytojų priėmimo vadovas“.

Katinai bibliotekose, knygynuose ir muziejuose

Viešosios erdvės, kuriose lankytojai užsibūna ilgiau, ypač pamėgo katinus. Bibliotekų ir knygynų augintiniai dažnai turi savo atskirus puslapius socialiniuose tinkluose, kur skelbiama, kaip jiems sekasi, kokias lentynas jie „patikrina“ ir kur šiandien nusprendė nusnūsti.

Toks augintinis atlieka ir socialinę funkciją. Katinai padeda drąsiau jaustis vaikams, kurie nedrįsta kalbėtis su bibliotekininku, bet mielai paglosto gyvūną. Kai kur rengiamos net specialios skaitymo valandos, per kurias vaikai skaito istorijas garsiai katinui, taip lavindami skaitymo įgūdžius mažiau įtemptoje aplinkoje.

Pašto ir geležinkelių stočių „tarnautojai“

Transporto ir pašto infrastruktūra taip pat turi savų ilgaamžių legendų apie katinus, kurie „dirbo“ kartu su žmonėmis. Jei anksčiau jų tikslas buvo aiškus, sugaudyti peles ir apsaugoti siuntas ar maisto sandėlius, šiandien tai labiau tradicijos ir šiltesnio įvaizdžio dalykas.

Ekspeditorių ar mašinistų pasakojimai neretai mini katinus, kurie lydėdavo juos stotyse, pasitikdavo traukinius ir išlydėdavo keleivius. Kai kur jie net turi savo pažymėjimus ar lenteles ant sienos, kad tai ne šiaip vietinis prijaukintas gyvūnas, o savotiškas „personalas“.

Kai ūsai pasiekia mero kabinetą

Ryškiausios istorijos gimsta tada, kai katinas tampa ne šiaip įstaigos simboliu, bet gauna oficialų, nors ir labiau ceremoninį, politinį statusą. Tokiais atvejais dažniausiai surengiami vietos gyventojų balsavimai, o kandidatu siūlomas jau visų pažįstamas ir mėgstamas augintinis.

Tokioje rinkimų parodijoje žmonės dalyvauja su humoru, tačiau dažnai ir su gana aiškia žinute: nusivylimas tradicine politika, noras pabrėžti bendruomeniškumą ir parama gyvūnų gerovei. Katinas meras, žinoma, nesprendžia biudžeto klausimų, tačiau jo vardu gali būti renkamos lėšos prieglaudoms ar miesto aplinkos tvarkymui.

Turistų magnetas ir vietos pasididžiavimas

Vos tik katinas gauna bent kiek platesnį statusą, nei „įstaigos augintinis“, apie jį greitai sužino keliautojai. Turistų atvykimą skatina socialinių tinklų įrašai ir žiniasklaidos reportažai. Į miestelius ar rajonus, kur tokie keturkojai „pareigūnai“ gyvena, atvykstama specialiai, tikintis juos sutikti.

Vietos verslai tuo dažnai naudojasi gana švelniai: atsiranda atvirukai, magnetukai, marškinėliai su katino atvaizdu, bet dalis pelno skiriama būtent gyvūnų globos projektams. Taip neįprastas įvykis virsta ilgesnio laikotarpio ekonomine ir socialine nauda regionui.

Kas iš tiesų traukia prie „valdininkų su ūsais“

Kodėl istorijos apie katinus, atliekančius žmonių pareigas, taip lengvai paplinta ir tampa paspaudimų magnetu interneto portaluose? Viena priežasčių yra akivaizdi: tai atokvėpis nuo niūresnių naujienų, humoro ir švelnumo akimirka kasdienybės sraute.

Kita priežastis gilesnė. Katinai simbolizuoja nepriklausomybę ir savarankiškumą, todėl idėja, kad toks gyvūnas „vadovauja“ įstaigai, veikia kaip žaismingas komentaras apie valdžios ir laisvės santykį. Žmonės tai priima kaip tylų, bet geranorišką protestą prieš pernelyg biurokratizuotą realybę.

Teisiniai apribojimai ir sveiko proto ribos

Nors istorijos apie katinus merus ir vadovus skamba linksmos, jos paprastai turi aiškias ribas. Teisiškai svarbiausius sprendimus vis tiek priima žmonės, o keturkojų titulai dažniausiai įforminti kaip simboliniai. Taip išvengiama konfliktų dėl atsakomybės ar galimų įstatymų pažeidimų.

Gyvūnų gerovės specialistai primena ir dar vieną svarbų aspektą: katinams tokios „pareigos“ neturi tapti našta. Jei augintinis nuolat tampomas po renginius, stumdomas iš rankų į rankas ar laikomas triukšmingose patalpose, tai jau nebe linksma istorija, o stresas gyvūnui. Todėl jautresnės įstaigos riboja lankytojų kontaktą ir pasirūpina ramiomis vietomis, kur katinas gali pasislėpti.

Tendencija, kuri nesitraukia

Nors gali pasirodyti, kad tai trumpalaikė mada, katinų „karjera“ institucijose turi ilgą istoriją ir, panašu, niekur nedings. Kiekviena nauja istorija apie bibliotekos, parduotuvės ar miestelio „vadovą“ prisijungia prie platesnio pasakojimo apie tai, kaip mėgstame antropomorfizuoti gyvūnus ir per juos kalbėtis apie save.

Šios istorijos leidžia pažvelgti į valdžią iš kitokio kampo, tuo pačiu primindamos, kad net rimčiausi kabinetai yra žmonių (ir kartais katinų) kuriamos erdvės. O tai, jog iš visų gyvūnų būtent katinai taip dažnai atsiduria ant „pareigybių“ sąrašų, turbūt nieko nebestebina: nedaug yra sutvėrimų, kurie taip natūraliai derintų abejingą žvilgsnį su visišku dėmesio centru.