Pradinis puslapis » Naujausi straipsniai » Seni medžiai, kurie „prisivalgo“ tvorelių ir dviračių: kaip atsiranda tokie miesto gamtos eksponatai

Seni medžiai, kurie „prisivalgo“ tvorelių ir dviračių: kaip atsiranda tokie miesto gamtos eksponatai

Pagrindinė iliustracija
Pagrindinė iliustracija. Nuotrauka: Anya Chernykh / Unsplash.

Daugelyje miestų galima pastebėti keistą vaizdą: medžio kamiene įstrigusi metalinė tvora, vos besimatantis kelio ženklas ar į žievę lėtai dingstantis dviratis. Atrodo, tarsi medžiai valgytų daiktus ir juos „virškintų“ metų metais.

Šis reiškinys ne tik patraukia akį, bet ir tampa savotiškais gyvais monumentais, primenančiais, kaip lėtai, bet atkakliai veikia gamta. Nors atrodo paslaptingai, iš tiesų tai gana aiškiai paaiškinamas procesas, kuriame susipina biologija, miesto istorija ir mūsų pačių įpročiai.

Kaip medžiai „praryja“ tvoras, suolus ir dviračius

Medžiai auga ne iš apačios kaip stulpai, o storėja aplink kamieną. Kiekvienais metais po žieve susidaro naujas medienos sluoksnis, todėl kamienas plečiasi į šonus. Jei prie kamieno yra prisispaudęs objektas, pavyzdžiui, tvora ar ženklas, augantis medis jį pamažu apsupa ir įtraukia.

Iš pradžių metalas ar medis tiesiog prispaudžiamas prie žievės, vėliau žievė pradeda augti aplink kliūtį. Po kelių dešimtmečių dalis objekto gali visiškai dingti iš akių, nors jo viduje vis dar yra kieta metalo ar kitos medžiagos šerdis.

Miesto gamtos muziejus po atviru dangumi

Tokie medžiai dažniausiai aptinkami senesnėse miesto dalyse, senose sodybose ar parkuose, kur daiktai nejudinami ilgą laiką. Tai gali būti buvusios sodo tvoros, seniai užrakinti dviračiai, laiptų turėklai ar suoleliai, palikti „laikinai“, bet taip ir nepajudinti.

Per kelias dešimtis metų aplinka pasikeičia: šeimininkai išsikelia, kiemai perdaromi, o augantis medis lieka. Todėl jis tampa savotišku archyvu, kuriame susimaišo skirtingų laikotarpių detalės: senovinė metalinė tvorelė, sovietmečio dviračio rėmas, išblukęs reklaminis stendas.

Biologinė pusė: ką tai reiškia pačiam medžiui

Nors iš šalies atrodo, kad medis „suvalgo“ objektą, iš tikrųjų tai yra jo bandymas prisitaikyti ir tęsti augimą nepaisant kliūties. Medis neturi galimybės pasitraukti ar apeiti, todėl tiesiog auga aplink daiktą, kuris jam trukdo.

Dažniausiai augalas prisitaiko gana sėkmingai, ypač jei objektas nepažeidžia kamieno didelėje zonoje. Tačiau jei spaudimas labai stiprus arba į žievę įsirėžia aštrūs kraštai, medis gali nusilpti, anksčiau pradėti džiūti, tapti jautresnis ligoms.

Kas pavojingiausia: ne pats metalas, o žaizda

Pats metalo gabalas ar plastikas dažniausiai nėra didžiausia problema. Didžiausia žala padaroma tuomet, kai daiktas sukelia nuolatinę žaizdą, kuri neleidžia žievei normaliai formuotis ir sudaro vartus puviniui bei grybinėms ligoms.

Miesto želdinių prižiūrėtojai dažnai mato, kad net ir išaugęs per tvorą medis gali gyventi ilgai, tačiau jei tvora nuolat pjauna kamieną, medis vienoje pusėje išplonėja, tampa nestabilus ir audros metu gali lūžti. Todėl kai kuriose savivaldybėse tokie atvejai vertinami individualiai ir dalis kliūčių pašalinama.

Įspūdingiausi „praryti“ objektai: nuo kapinių tvorų iki telefono būdelių

Teminė iliustracija
Teminė iliustracija. Nuotrauka: Gio L / Unsplash.

Viešai internete dalijamasi nuotraukomis, kur medžiai yra įtraukę ištisas kapinių tvoras, laiptų turėklus ar senas telefono būdeles. Kai kurie tokie vaizdai tapo turistų traukos vietomis, pavyzdžiui, senų pramoninių rajonų parkuose ar apleistose dvarvietėse.

Yra atvejų, kai medžiai išaugę per seno kelio apsauginius atitvarus, todėl atrodo tarsi kamienai būtų išauginti metaliniuose narvuose. Kitose vietose medžiai „laiko“ suoliukus ar kelio ženklus, kurie jau neberemiasi į žemę, o kabo įaugę į žievę.

Ar verta gelbėti dviračius ir suolus iš medžių gniaužtų

Neretai žmonės pasvarsto, ar reikėtų išlaisvinti įstrigusį daiktą. Jei objektas istoriškai vertingas ar pavojingas, pavyzdžiui, surūdijęs, aštriais kraštais, tuomet specialistai rekomenduoja kreiptis į želdynių prižiūrėtojus ir nebandyti jo patiems plėšti iš kamieno.

Staigus ištrauktas metalo gabalas gali palikti didelę, atvirą žaizdą, kuri medžiui yra daug pavojingesnė nei lėtai apaugantis daiktas. Profesionalai, jei reikia, dažnai objektą nupjauna dalimis, palieka mažesnę įaugusią dalį ir žaizdą apžiūri, kad įvertintų puvinio riziką.

Ką šis reiškinys sako apie mūsų santykį su miestu

Įaugę daiktai byloja ne tik apie medžių augimo galią, bet ir apie žmogaus polinkį palikti „laikinus“ sprendimus ilgam. Pririštas dviratis, laikinai atremta tvorelė ar prie kamieno pritvirtintas ženklas dažnai taip ir lieka savo vietoje, o gamta juos įtraukia į savo ritmą.

Todėl tokie medžiai tampa tyliais pasakojais apie miesto istoriją: kas čia buvo prieš kelis dešimtmečius, kokie įpročiai vyravo, kaip keitėsi erdvės naudojimas. Tai savotiški gyvi laiko kapsulės, kurių neįmanoma sukurti laboratorijoje ar muziejuje.

Kaip elgtis su medžiais, kad ateities „eksponatai“ būtų saugūs

Jei norisi, kad miesto žalioji aplinka būtų ir įdomi, ir saugi, verta laikytis kelių paprastų principų. Nepritvirtinti prie medžių kietų metalinių konstrukcijų, ypač veržlių ar spaudžiančių trosų, ir nenaudoti kamienų kaip patogios vietos tvirtinti tvoroms ar įrangai.

Trumpalaikėms dekoracijoms, pavyzdžiui, šventinėms girliandoms, geriau rinktis plačias, minkštesnes juostas, kurios nesikasa į žievę, ir jas laiku nuimti. Taip medis išlaikys galimybę augti be nuolatinio spaudimo, o ateityje „praryti“ objektai bus atsitiktiniai pavieniai atvejai, o ne kasdienė agresyvaus miesto planavimo pasekmė.

Miestų keistenybės, kurios skatina sustoti ir apsidairyti

Įaugę daiktai primena, kad gamta veikia savo tempu, nepaisydama mūsų planų ir daiktų ilgaamžiškumo. Tai vienas iš retų reiškinių, kai gyvas organizmas taip akivaizdžiai „perrašo“ žmogaus sukurtą aplinką.

Kitą kartą pamatę medį, kuris laiko seną tvorą ar dviračio rėmą, galima jį priimti ne tik kaip keistą vaizdą, bet ir kaip progą pagalvoti, kiek iš tikrųjų ilgai aplink mus išlieka „laikinai“ palikti daiktai, ir kas iš tikrųjų valdo laiką: mes ar lėtai augantis kamienas.

0 comments