Kodėl kai kurių upių vanduo teka atgal: keista pasaulio upių savybė, kuri glumina keliautojus

Upė, kuri staiga ima tekėti priešinga kryptimi, skamba kaip fantastikos filmas arba prastai papasakota legenda. Tačiau gamtoje tai iš tiesų vyksta ir dažniau, nei daug kas įsivaizduoja.

Nuo potvynių ir audrų iki žemės plutos judėjimo ir keistos upių geometrijos, vandens tėkmės kryptį gali pakeisti įvairios priežastys. Šis reiškinys atrodo neįtikėtinas, tačiau jį galima paaiškinti gana aiškiai, jei žinome fizikos ir geografijos dėsnius.

Kaip apskritai nusprendžiama, kuria kryptimi teka upė

Įprastai sakome, kad upės „teka iš šiaurės į pietus“ arba „į vakarus“, bet gamtai kryptys žemėlapyje nerūpi. Upė visada renkasi paprasčiausią variantą: tekėti nuo aukštesnės vietos į žemesnę, kur jai lengviausia pasiekti žemupį ir galiausiai vandenyną ar ežerą.

Upės kryptį daugiausia lemia reljefas ir gravitacija. Jeigu žemė tarp ištakų ir žiočių staiga pakinta, pavyzdžiui, vienas krantų pažemėja, kitas pakyla ar atsiranda natūrali užtvara, vanduo gali „apsigalvoti“ ir pradėti tekėti visai kita kryptimi.

Potvynio banga, verčianti upes apsisukti

Vienas dažniausių atvejų, kai upė trumpam tarsi teka atgal, yra stiprūs potvyniai. Kai į upės žiotis iš vandenyno ateina aukšta potvynio banga, ji užkilusi vandens lygiu stumia upės vandenį prieš srovę tam tikrą atstumą į žemupį.

Toks „atsukimas“ gali trukti minutes ar kelias valandas, priklausomai nuo potvynio stiprumo ir upės nuolydžio. Iš toliau žiūrint atrodo, kad upė tiesiog pakeitė kryptį, nors iš tiesų tai dviejų vandens masių susidūrimas ir laikinas srovės persvėrimas potvynio naudai.

Retas, bet įspūdingas reiškinys: banga prieš srovę

Kai kuriose pasaulio upėse potvynio banga susiformuoja į aiškiai matomą, per visą vagą išsidriekusią bangą, kuri kyla prieš srovę. Ji juda aukštyn upe ir gali išgąsdinti tuos, kurie apie tokį reiškinį negirdėjo.

Tokios bangos atsiranda upėse su plačiomis žiotimis ir santykinai lėkštu nuolydžiu. Potvynio vanduo ten patenka greitai, upės vaga susiaurėja, o vanduo neturi kur dingti, todėl kyla banga, stumianti upės vandenį prieš įprastą tėkmę.

Stiprios audros ir uraganai, stumiantys upes atgal

Dar viena priežastis, dėl kurios upė gali trumpam pakeisti kryptį, yra ekstremalūs orai. Stiprios audros, ypač tropiniai ciklonai ir uraganai, į pakrantės zonas atneša vadinamąją audros bangą, kai vandenyno lygis staiga pakyla ir veržiasi į sausumą.

Jei audros banga pasiekia upės žiotis, ji gali stumti vandenį aukštyn upe, kartais net keliolika kilometrų. Tada vanduo, kuris paprastai teka į jūrą, pradeda judėti priešinga kryptimi, o pakrančių gyventojai mato, kaip srovė staiga „apsisuka“.

Kai upė persigalvoja visam laikui

Yra ir kitokio masto „apsisukimų“, kai upė keičia kryptį ne kelioms valandoms, o ilgam laikui. Tai vadinama baseinų perskirstymu arba upės nuotėkio krypties pasikeitimu. Tokie pokyčiai dažniausiai susiję su ilgu geologiniu procesu.

Per daugelį metų ar šimtmečių žemės paviršius gali pakilti ar nusileisti, upė gali išgraužti naują vagą, o senoji atkarpa palaipsniui paliekama nuošalyje. Tuomet upės vanduo ima tekėti kita slėnio puse ir žemėlapiuose atsiranda visai nauja tėkmės kryptis.

Žemės plutos judėjimas ir lėtas, bet tikras posūkis

Kontinentai, nors atrodo stabilūs, nuolat juda ir deformuojasi. Kai kur kalnai kyla, kitur žemė palengva leidžiasi. Upės vaga tokioje aplinkoje yra tarsi jautrus indikatorius, reaguojantis į net nedidelius aukščio skirtumų pasikeitimus.

Jei ilgainiui viena upės pusė pakyla, o kita nusileidžia, natūralus vandens kelias gali pasislinkti. Iš žmonių gyvenimo perspektyvos tai atrodo labai lėtai, bet per tūkstančius metų upės žemėlapis gali neatpažįstamai pasikeisti.

Užtvankos, šliuzai ir žmonių rankų padariniai

Ne tik gamta lemia, kur teka vanduo. Ten, kur statomos didelės užtvankos, kanalas ar šliuzai, upės tėkmę galima iš dalies suvaldyti. Kartais, norint apsaugoti miestą nuo potvynių, ties tam tikru ruožu vanduo specialiomis konstrukcijomis nukreipiamas kitu keliu.

Tokia infrastruktūra gali sudaryti įspūdį, kad upė „apsigręžė“. Iš tikrųjų tai dažnai yra sąmoningas inžinerinis sprendimas, leidžiantis valdyti srautą, išlyginti potvynių riziką arba nukreipti dalį upės į hidroelektrines.

Lietuvos upės ir ar čia gali vykti toks reiškinys

Lietuvoje neturime didelių potvynio bangų iš jūros, tačiau trumpalaikius krypties pokyčius gali sukelti pavasariniai potvyniai, ledų sangrūdos ar hidrotechniniai įrenginiai. Mažesnėse upėse tai kartais pasireiškia kaip trumpas „apsemimas“ iš žemupio pusės.

Taip pat upių tinklas nuolat po truputį kinta: upių vagos užanka, susiformuoja naujos atšakos, senos nusenka. Tai ne toks ryškus reiškinys, kaip staigus apsisukimas, bet tai primena, kad net ir įprastos upės nėra visam laikui „įtvirtintos“ vienoje formoje.

Kaip atpažinti, ar upė tikrai teka atgal

Keliautojai kartais klaidingai mano, kad upė teka atgal, nes pasikliauja vien kompasu ar žemėlapiu. Tačiau svarbiausia ne pasaulio šalys, o aukščių skirtumai. Upė gali tekėti ir į šiaurę, ir į rytus, svarbu, kad judėtų iš aukštesnės vietos į žemesnę.

Jei norime suprasti, kas vyksta, verta stebėti ne tik paviršiaus bangeles, bet ir krantus, vandens lygio pokyčius bei galimas potvynio ar audros bangas. Kartais atrodo, kad upė keičia kryptį, nors iš tiesų tik sukasi sūkuriai ar veikia vėjas.

Kodėl šis reiškinys taip traukia dėmesį

Upės dažnai suvokiamos kaip stabilus orientyras: nuo ištakų iki žiočių, nuo kalnų iki jūros. Kai ši „taisyklė“ ima griūti, mūsų kasdienis pasaulio supratimas trumpam susvyruoja, todėl tokios istorijos plinta greitai.

Iš kitos pusės, šis keistas reiškinys primena, kad gamta nėra statiška. Tai, ką laikome savaime suprantama, pavyzdžiui, upės kryptį, iš tiesų yra nuolatinės kaitos rezultatas, kuriame susipina fizika, geologija ir net žmogaus veikla.