Spurgos – tai ne tik skanus desertas, bet ir vienas paslaptingiausių kepinių. Kodėl jos turi skyles? Ar taip buvo visada? Pasirodo, ši skylėta tradicija turi įdomią istoriją, o spurgų versijų galima rasti beveik kiekvienoje pasaulio virtuvėje.
Skylės paslaptis: kam ji reikalinga?
Yra keletas teorijų, kodėl spurgos tapo skylėtos. Viena populiariausių pasakoja apie XIX amžiaus jūreivį Hansoną Gregory iš JAV. Jis kepdavo spurgas laive, tačiau pastebėjo, kad vidus dažnai lieka neiškepęs. Sprendimas? Išpjauti skylę! Taip karštis tolygiai pasiekdavo visą tešlą.
Kita versija – patogumas. Skylė leido lengvai užmauti spurgas ant medinių pagaliukų ar laikyti ant virvės, kad jos nesusiteptų ir išliktų šviežios ilgiau.
Spurgos pasaulyje: kiekviena šalis turi savo versiją
Nors mes įpratę matyti klasikines spurgas su skylutėmis, įvairiose šalyse jų forma ir receptai skiriasi.
- Lietuva: čia populiarios varškės spurgos, dažniausiai be skylučių. Taip pat mėgstamos mielinės spurgos, pripildytos uogiene ar kremu.
- Lenkija: paczkos – apvalios, minkštos, dažnai pripildytos aviečių džemu.
- Ispanija: churros – ilgi, lazdelės formos kepiniai, valgomi su šokoladu.
- Prancūzija: beignet – lengvi, purūs ir apibarstyti cukraus pudra.
- Indija: vada – sūrios spurgos, dažnai gaminamos iš lęšių ir patiekiamos su aštriu padažu.
Ar skylė vis dar reikalinga?
Šiandien kepimo technologijos leidžia kepti spurgas be problemų, tačiau skylė tapo tradicija. Ji ne tik padeda iškepti tolygiai, bet ir suteikia atpažįstamą formą. Be to, daugelis žmonių tiesiog negali įsivaizduoti spurgos be skylės – ji tapo neatsiejama kepinio dalimi.
„Klasikinė spurga su skylute yra tarsi logotipas – vos ją pamatai, iškart žinai, kad tai desertas, kurio norisi paragauti“, – teigia kepėjas.
Šiandien kepyklos eksperimentuoja su įdarais, glazūromis ir net spurgų formomis, tačiau skylė išlieka simboline detalė, be kurios šis desertas neatrodytų toks pats.