Ar kada nors bandėte prisiskambinti toli gyvenančiam artimajam, bet skambutis vis nutrūkdavo? Arba skamba taip, tarsi jie kalbėtų su jumis iš kito pasaulio krašto?
Iš tikrųjų taip nutiko dar 1965 metais, kai astronautai Gordonas Cooperis ir Pete’as Conradas paskambino savo draugui Scottui Carpenteriui. Užuot gyvenę kaimynystėje, jie buvo kosmose, o jis – šimtus mylių po vandenynu. Tačiau jei Kuperis ir Konradas norėjo pamatyti savo draugo biurą, jiems tereikėjo pažvelgti žemyn.
Carpenteris buvo 205 mylios po Ramiojo vandenyno paviršiumi antrojoje „Sealab II“ kabinoje, dirbdamas astronautu-akvanautu prie La Džolos pakrantės Kalifornijoje (JAV). 1965 m. rugpjūčio 29 d. – beveik prieš 60 metų – jis sulaukė radijo telefono skambučio iš savo bičiulių Cooperio ir Conrado, kai jie su „Gemini V“ skriejo aplink Žemę, ir taip pirmą kartą paskambino telefonu iš vandenyno dugno į kosmosą.
Cooperis ir Carpenteris draugavo daugelį metų, kai 1959 metais abu tapo vienais iš septynių NASA atrinktų astronautų dalyvauti projekte „Mercury“. Nors tiksliai nežinome, apie ką jie kalbėjosi (be neįtikėtinų jų pašaukimo aplinkybių), tikėtina, kad abu aptarinėjo keliones į kosmosą.
Carpenteris buvo į pensiją išėjęs karinio jūrų laivyno pilotas, kuris taip pat jau buvo keliavęs į žvaigždes, prieš prisijungdamas prie karinio jūrų laivyno „Sealab II“ kaip mokymo karininkas.
Tačiau aukščiau esantys jo draugai buvo paskutinę aštuonių dienų orbitos, skirtos žmogaus ištvermei kosmose išbandyti, dieną. Tuo metu tik sovietai kosminiuose skrydžiuose buvo keliavę ilgiau nei penkias paras, tačiau iki metų pabaigos amerikiečiai, iš dalies ir šio tyrimo dėka, turėjo įvykdyti 14 dienų trukmės misiją.
Po pokalbio su Kūperiu pora nukreipė „Gemini V“ į Žemę ir tą pačią dieną nusileido tame pačiame Ramiajame vandenyne.
Nors telefoninio pokalbio tikslas iš esmės buvo tik pasakyti, kad jie gali tai padaryti, šis žygdarbis taip pat padėjo didinti informuotumą apie abu projektus jūroje ir žvaigždėse. Jis taip pat leido „Sealab II“ laive esantiems tyrėjams patikrinti savo povandeninės elektronikos laboratorijos efektyvumą.
Skambutis pasiteisino, ir vėliau akvanautai tą pačią technologiją panaudojo skambindami Amerikos prezidentui Lyndonui B. Johnsonui į Baltuosius rūmus ir Žako Kusto (Jacques Cousteau) komandai „Conshelf III“, dirbančiai Viduržemio jūroje.
Akivaizdu, kad Carpenteris buvo priklausomas nuo šios patirties, todėl po 30 metų, 1995 m., jis taip pat atkūrė savo skambutį iš vandenyno į kosmosą ir kalbėjosi su astronautais iš erdvėlaivio „Endeavour“, kai ilsėjosi po bangomis Jules Undersea Lodge prie Key Largo, Floridoje.