Kai kurie žmonės ryja akmenis, plaukus ar kempines: kaip veikia paslaptingi daiktų rijimo įpročiai

Medicinos statistikoje tyliai egzistuoja labai keista lentelė, kurioje žymimi praryti objektai: nuo monetų ir magnetų iki šaukštų, plaukų kamuolių ar net kempinių. Dalis tokių atvejų yra atsitiktiniai, tačiau kai kuriems žmonėms svetimkūnių rijimas tampa pasikartojančiu ir sunkiai paaiškinamu įpročiu.

Nors tai skamba lyg siužetas iš keisto filmo, šie elgesio modeliai turi savo pavadinimus, paaiškinimus ir labai realias pasekmes sveikatai. Medicinos literatūroje jie aprašomi jau daugiau kaip šimtmetį, o šiandien apie juos kalbama ir psichikos sveikatos, ir mitybos, ir net socialinių tinklų kontekste.

Kas yra pica sindromas ir kuo jis skiriasi nuo „paprasto“ smalsumo

Vienas žinomiausių neįprastų rijimo reiškinių yra pica sindromas. Taip vadinamas nuolatinis noras valgyti ne maisto produktus: žemes, molį, kreidą, popierių, krakmolą, ledą, kartais net dažus ar muilą. Svarbus požymis, kad tai ne atsitiktinis vaikystės eksperimentas, o įprotis, trunkantis bent kelias savaites ar mėnesius.

Toks elgesys ypač stebina, nes jis dažnai nėra susijęs su alkio pojūčiu. Žmogus gali turėti prieigą prie normalaus maisto, tačiau vis tiek traukiamas prie kitų medžiagų. Kai kuriais atvejais tai siejama su maistinių medžiagų trūkumu, kitais atvejais su psichologiniais veiksniais ar įpročiu, susiformavusiu dar vaikystėje.

Istoriniai pavyzdžiai: nuo molio iki pelenų

Įdomu tai, kad kai kurie pica sindromo tipai istoriškai buvo laikomi „papildomu maistu“. Kai kuriuose regionuose moterys, ypač nėštumo metu, kramtydavo molį ar kreidą tikėdamos, kad taip stiprina organizmą. Vėliau paaiškėjo, kad tokie įpročiai gali turėti ir realų ryšį su kalcio ar geležies trūkumu.

Kai kur aprašyti atvejai, kai valgomi židininių krosnių pelenai, popieriaus skiautės ar žali ryžiai. Šiandien tokie elgesio modeliai jau laikomi medicinine problema, tačiau kai kuriose bendruomenėse jie vis dar vertinami kaip tradicija ar „šeimos įprotis“.

Trichofagija: kai plaukų kramtymas virsta pavojingu ritualu

Kita paslaptinga sritis yra plaukų rijimas, vadinamas trichofagija. Daug kas įsivaizduoja, kad tai tiesiog nervingas plaukų kramtymas, tačiau kartais šis veiksmas perauga į nuolatinį, pasikartojantį prarijimą. Ilgainiui skrandyje gali susiformuoti masyvūs plaukų kamuoliai.

Medicinoje šis reiškinys kartais siejamas su vadinamuja Rapunzel sindromu, kai plaukų kamuolys skrandyje turi ilgą „uodegą“ žarnyne. Tai atrodo tarsi iš pasakos, bet realybėje sukelia skausmą, žarnyno nepraeinamumą, pykinimą ir gali baigtis skubia operacija.

Kempinės, audiniai ir kiti keisti pasirinkimai

Be plaukų ir molio, pasitaiko ir dar labiau netikėtų pavyzdžių: žmonės kramto ir ryja kempines, audinių skiautes, plastikinius maišelius, trintukus, net skalbimo priemonių kapsules. Pastaruoju atveju dalį bangos paskatino socialinių tinklų iššūkiai, kurie gydytojų požiūriu yra pavojinga „mados“ ir savidestruktyvaus elgesio kombinacija.

Kodėl pasirenkami būtent tokie objektai, vieno atsakymo nėra. Kai kuriems patinka tekstūra, kitiems kvapas ar garsas kramtant, dar kitiems tai tampa savotišku ritualu, padedančiu nusiraminti. Problema ta, kad dauguma šių medžiagų nėra skrandžiui „draugiškos“ ir ilgainiui gali smarkiai pakenkti virškinimo sistemai.

Magnetai, monetos ir kiti daiktai, dažniau sutinkami vaikystėje

Vaikų ligoninių priėmimo skyriuose dažniausiai matomos monetos, mygtukai, žaislų detalės ir magnetai. Mažyliai tyrinėja pasaulį liesdami ir ragauja tai, ką randa ant grindų ar ant stalo. Daug objektų natūraliai pasišalina, tačiau kai kurie užstringa arba gali sukelti cheminių reakcijų.

Ypač pavojingi keli stiprūs magnetai, praryti skirtingu metu. Jie traukia vienas kitą per žarnyno sieneles, suspaudžia audinius ir gali sukelti gyvybei pavojingus pažeidimus. Todėl pediatrai nuolat primena, kad magnetiniai žaislai ir smulkūs objektai turi būti laikomi vaikams nepasiekiamose vietose.

Kada tai jau sutrikimas: kaip gydytojai skiria ribą

Ne kiekvienas kartas, kai žmogus į burną įsideda keistą daiktą, reiškia sutrikimą. Svarbus kriterijus yra pasikartojimas, trukmė ir tai, kiek šis elgesys trukdo kasdieniam gyvenimui ar kenkia sveikatai. Jei noras nuolat valgyti ne maisto produktus tęsiasi bent mėnesį ir nepriklauso nuo kultūrinių tradicijų, tai jau laikoma problema.

Gydytojai vertina ir bendrą kontekstą: ar žmogus turi mitybos sutrikimų, ar patiria stiprų stresą, ar serga kitais psichikos sveikatos sutrikimais. Pica sindromas ir panašūs reiškiniai gali pasireikšti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, tad amžius čia nėra pagrindinis kriterijus.

Kokios gali būti pasekmės organizmui

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kai kurie pasirinkimai tiesiog „nepatrauklūs“, bet ne pavojingi. Vis dėlto nuolatinis smėlio, molio ar krakmolo valgymas gali sutrikdyti virškinimą, sukelti vidurių užkietėjimą, žarnyno nepraeinamumą ar apsinuodijimą, jei medžiagoje yra cheminių priemaišų.

Plaukų, kempinių ar plastikinių detalių kaupimasis skrandyje ilgainiui gali reikalauti operacijos. Be to, pica sindromas kartais maskuoja kitą problemą, pavyzdžiui, geležies stoką. Žmogus valgo žemes ar kreidą, tačiau pagrindinė priežastis yra neišspręstas organizmo trūkumas, kurį būtina nustatyti.

Ką sako psichologai ir kaip padėti artimajam

Psichologai pabrėžia, kad neįprastas rijimo elgesys dažnai tampa būdu tvarkytis su įtampa, nerimu ar emociniu trūkumu. Kai kuriems žmonėms tai primena savęs raminimo ritualą, panašų į nagų graužimą, tik gerokai pavojingesnį. Todėl vien draudimai ir gėdinimas dažniausiai nepadeda.

Jeigu pastebima, kad artimas žmogus nuolat kramto ir ryja ne maisto produktus, svarbu reaguoti be panikos, bet ir neignoruoti. Pirmas žingsnis yra pasikalbėti ramiai, pasiūlyti kreiptis į šeimos gydytoją, kuris prireikus nukreips pas psichikos sveikatos specialistą ar dietologą.

Ar tai galima „išaugti“ ir kada reikalinga pagalba

Dalis vaikų, kurie ankstyvoje vaikystėje į burną deda beveik viską, natūraliai „išauga“ šį etapą, kai tik pradeda geriau pažinti aplinką ir išmoksta pavojų. Tačiau jei keistas valgymas tęsiasi mokykliniame amžiuje ar suaugus, tai signalas, kad verta ieškoti gilesnių priežasčių.

Pagalba dažnai apima kelių sričių specialistus: gydytoją, psichologą, kartais logopedą ar ergoterapeutą, kurie padeda pakeisti įpročius ir surasti saugesnių būdų nusiraminti. Svarbiausia, kad toks elgesys nebūtų vertinamas tik kaip „keistumas“ ar „blogas charakteris“, nes dažnai už jo slepiasi gilesnė istorija.

Ką verta prisiminti susidūrus su tokiais atvejais

Nors pasakojimai apie žmones, valgančius molį, plaukus ar kempines, skamba kaip keistenybių rubrikos klasika, realiame gyvenime tai dažnai yra tylus ir gėdos lydimas reiškinys. Daugelis tokių įpročių turinčių žmonių stengiasi juos slėpti net nuo artimiausių.

Jei su tuo susiduriate šeimoje ar draugų rate, racionalus požiūris ir palaikymas gali būti svarbesni už bet kokius moralinius vertinimus. Keisti rijimo įpročiai yra retesnė, bet reali psichikos ir fizinės sveikatos dalis, o laiku suteikta pagalba gali padėti išvengti ir rimtų medicininių komplikacijų, ir ilgalaikio kaltės jausmo.