Skraidančios varlės, žuvų lietus ir spalvotas sniegas: kaip gimsta pasakojimai apie „išprotėjusius“ orus

Pasakojimai apie iš dangaus krintančias varles, kraujo spalvos lietų ar žalią sniegą dažnai skamba kaip perdėti anekdotai. Vis dėlto dalis tokių istorijų turi netikėtai realų paaiškinimą, kurį meteorologai aiškina gana ramiai.

Nors ekstremalūs reiškiniai reti, jie atskleidžia, kaip jautriai mūsų vaizduotė reaguoja į tai, kas sutrikdo įprastą dangaus ir žemės tvarką. Kai kada tokios istorijos virsta legendomis, tačiau už jų slypi ir labai „žemiškos“ fizikos taisyklės.

Žuvų ir varlių lietus: kada gyvūnai atsiduria debesyse

Vienas labiausiai intriguojančių pasakojimų tipų yra apie vadinamąjį gyvūnų lietų: žuvys, varlės ar net smulkūs vėžliai, staiga pasipilantys iš dangaus po stiprios liūties. Tokių istorijų būta skirtinguose žemynuose, o vietos spauda jas aprašydavo kaip „stebuklingą“ įvykį.

Meteorologai siūlo gana blaivų paaiškinimą: stiprūs sūkuriniai vėjai, pavyzdžiui, vandens viesulai, gali pakelti lengvesnius vandens gyvūnus į orą kartu su vandens masėmis. Vėliau, silpstant vėjui, viskas nukrinta atgal, tik jau ne ten, kur gyvūnai buvo pradžioje.

Vandens viesulai ir stiprūs sūkuriai: natūralios „gyvosios“ katapultos

Vandens viesulas panašus į siaurą tornadą virš ežero ar jūros. Jis gali įtraukti mažas žuvis ar varles, gyvenančias seklumose. Šie gyvūnai nepakelia sparnų, tačiau trumpam tampa tarsi netyčiniais skraiduoliais.

Kai tokios oro kolonos išsisklaido sausumoje, ant žemės gali pasipilti keistas mišinys: lietaus lašai, lapai, dumblių skiautės ir kartu nukritę gyvūnai. Stebėtojui iš šalies tai atrodo kaip tikras gamtos pokštas, nors realiai tai tik itin stiprus, bet fiziškai suprantamas vėjas.

Spalvotas lietus: nuo Saharos dulkių iki pramonės pėdsakų

Kita paslaptinga tema yra spalvotas lietus. Kartais pranešama apie kraujo atspalvio, geltoną ar net žalsvą kritulį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip pabėgusi iš mitologijos istorija, tačiau dažniausiai užtenka žvilgtelėti į dulkių žemėlapius.

Atmosferos srautai gali tūkstančius kilometrų gabenti smulkias dirvožemio daleles, žiedadulkes ar pelenus. Kai šis mišinys patenka į lietaus lašus, vanduo įgauna neįprastą spalvą. Europoje periodiškai stebimas rusvas „Saharos lietus“, nuspalvinantis automobilius ir langus plona dulkių plėvele.

Raudonas sniegas ir „pieno“ krituliai: kai debesys maišo spalvų paletę

Retesnis reiškinys yra spalvotas sniegas. Istoriniai liudijimai mini rausvą, rusvą ar net žalią sniegą, kuris keldavo nerimą, nes būdavo siejamas su artėjančiomis nelaimėmis. Šiandien tokiems atvejams ieškoma daug konkretėsnių priežasčių.

Spalvą sniegui gali suteikti dulkių, pelenų ar mikroskopinių dumblių priemaišos. Panašiai kartais pastebimas ir vadinamasis „pieno“ kritulys, kai lietus atrodo balkšvas dėl itin smulkių, šviesių dalelių ore. Tokie reiškiniai dažniau fiksuojami regionuose, kuriuose gausu dykumų dulkių ar aktyvios vulkaninės veiklos.

Lietus iš vorų: keistas, bet paaiškinamas vaizdas danguje

Kai kuriose šalyse užfiksuoti atvejai, kai po vėjo gūsio ore susikaupia daugybė plonų voratinklių gijų su pačiais vorais. Iš toli tai primena švelniai besileidžiančius siūlus ar net baltą lietų, o žemėje gali susidaryti nemenkas voratinklių „kailinukų“ sluoksnis.

Biologai šį reiškinį sieja su vadinamuoju „skrendančiu“ vorų migracijos būdu. Maži vorai išleidžia plonytes gijas, kurias pagrobia oro srovės, ir taip jie keliauja didesnius atstumus. Jei tokia migracija sutampa su oro permainomis, gijos nusileidžia kaip keistas gyvas kritulys.

Vabzdžių spiečiai ir radaro klaidos: kai orų žemėlapis „meluoja“

Orų radarai kartais rodo intensyvių kritulių plotus, tačiau meteorologai stebi dangų ir lietaus nemato. Paaiškinimas slypi ne technikos gedime, o gyvuose organizmuose: stiprūs vabzdžių ar paukščių spiečiai taip pat atspindi radaro signalą.

Dangaus „užsipildymas“ gyvomis būtybėmis iš menkų taškelių tampa standžia mase, kuri jutikliams atrodo beveik kaip lietus. Žmogui, nežinančiam šio paaiškinimo, tokie neatitikimai kelia įtarimą, kad orai staiga tapo nepaaiškinami, nors realiai tiesiog susilieja meteorologija ir zoologija.

Balos, kurios „pliksta“ ir burbuliuoja: cheminės reakcijos paviršiuje

Kartais pranešama ir apie keistai besielgiančius vandens telkinius: balas ar tvenkinius, kurie ima burbuliuoti be matomos priežasties. Nors tai gali atrodyti kaip mistika, dažniausiai priežastis yra lėtai iš dugno kylantys dujos arba vykstančios cheminės reakcijos.

Gamtiniuose vandens telkiniuose burbuliavimą lemia pūvančios organinės medžiagos ir išsiskiriantis metanas ar anglies dioksidas. Miestų aplinkoje keistai atrodantį „verdantį“ vandenį gali sukelti vamzdynų pažeidimai, nutekėjimai ar pramoniniai procesai, o tai jau aplinkosaugos ir saugumo klausimas, nebe tik įdomybė.

Ką daryti pamačius neįprastą reiškinį: nuo nuotraukos iki pranešimo

Susidūrus su išties neįprastu kritulių ar dangaus reiškiniu, pirmas žingsnis yra fiksuoti tai kuo objektyviau: padaryti kelias nuotraukas ar trumpą vaizdo įrašą, užsirašyti laiką ir vietą. Toks paprastas veiksmas vėliau padeda specialistams suprasti, kas iš tiesų vyko.

Jei reiškinys kelia pavojų sveikatai, pavyzdžiui, juntamas aitrus kvapas, neįprasta dulkių koncentracija ar dirginamas kvėpavimas, verta kreiptis į atsakingas institucijas. Kai kuriais atvejais už keisto vaizdo gali slypėti ne gamtos išdaiga, o taršos incidentas.

Istorijos tarp mito ir mokslo: kaip gimsta legendos apie dangų

Dalis pasakojimų apie „išprotėjusius“ orus gyvena tik legendų lygmeniu. Senesni liudijimai neretai perdėti, susiję su baime ar religiniu aiškinimu, o ne su tiksliais stebėjimais. Šiuolaikinė meteorologija ir aplinkos tyrimai vis dažniau padeda atskirti, kas realu, o kas tik vaizduotės žaismas.

Įdomu tai, kad net ir tikri, moksliškai paaiškinami reiškiniai išlieka stebinantys. Žinojimas, kad už žuvų lietaus slypi fizikos dėsniai, nesumažina pačio vaizdo keistumo. Greičiau priešingai, leidžia žvelgti į dangų šiek tiek smalsiau ir kartu ramiau.