Kai kalnai ima „dainuoti“ ir švilpauti: kaip susidaro paslaptingi garsai, girdimi tik tam tikrose vietose

Vaikščiodami po kalnus, kopas ar net ant užšalusio ežero kartais žmonės išgirsta keistus garsus: žemai gaudžiantį dundėjimą, švilpimą, tarsi didžiulis varpas skambėtų kažkur po kojomis. Tokių akimirkų liudininkai dažnai kalba apie mistiką, tačiau šiuos reiškinius vis dažniau aiškina mokslas.

Kalnų „dainavimas“ ar kopų „giedojimas“ nėra pasakos. Tai realūs akustiniai reiškiniai, kuriuos galima išmatuoti ir užfiksuoti, tačiau daugeliui kelia nuostabą, nes pasigirsta netikėtai ir tik labai konkrečiomis sąlygomis.

Kalnai, kurie gaudžia kaip varpai

Tūkstančiai žmonių visame pasaulyje yra girdėję, kaip kalnų šlaitai ar uolėtos perėjos ima skleisti žemą, vibruojantį garsą. Kai kur jis primena nutolusį griaustinį, kitur skamba tarsi oro sirena ar ilgas urzgimas, trunkantis kelias sekundes.

Tokie garsai dažniausiai pasigirsta nuošliaužų, sniego griūčių, akmenų kritimų ar net lėktuvų viršūnių zonoje sukeltų virpesių metu. Kalno masyvas ima elgtis kaip milžiniškas muzikinis instrumentas, perduodantis vibracijas per uolas ir orą.

Kas iš tiesų „dainuoja“: vibracijos ir ertmės

Paprasčiausias paaiškinimas yra tas, kad garsas atsiranda dėl vibracijos. Didelis žemės gabalas pasislenka, sniego sluoksnis sukrenta, arba uola trenkiasi į kitą uolą, o susidarę virpesiai keliauja per kietą medžiagą ir orą, kol pasiekia žmogaus ausį.

Dalis kalnų masyvų turi natūralias ertmes, plyšius ir urvus, kurie veikia kaip rezonatoriai. Jie sustiprina tam tikro dažnio bangas, panašiai kaip smuiko korpusas sustiprina virpančios stygos garsą. Todėl vienoje vietoje gali girdėtis stiprus gaudimas, o už kelių šimtų metrų jau vyrauti tyla.

Švilpiantys ir „dainuojantys“ smėlynai

Ne mažiau keistas reiškinys yra kopų „dainavimas“. Kai kurios didelės smėlio kopos tam tikru metu pradeda skleisti ilgą, monotonišką garsą, primenantį žemą chorą. Garsas kartais girdimas už kelių kilometrų ir gali tęstis iki keliolikos sekundžių.

Šis garsas dažniausiai pasireiškia leidžiantis nuo kopos, čiuožiant ar bėgant žemyn, kai juda didelis kiekis smėlio. Jis nejaučiamai slysta kaip skystis, o grūdelių trintis vieną į kitą sukuria ženklų vibracijų spektrą, kuris virsta aiškiai girdimu „dainavimu“.

Kodėl „dainuoja“ tik kai kurios kopos

Stebina tai, kad ne kiekviena smėlio kopa skleidžia garsą. Tam reikia labai specifinių sąlygų: panašaus dydžio ir formos grūdelių, tam tikro drėgnumo, tinkamo nuolydžio ir pakankamai didelio slenkančio smėlio kiekio.

Jei smėlis per šlapias, per smulkus arba sumaišytas su žvyru, garsas paprasčiausiai neišsivysto. Todėl „dainuojančios“ kopos yra laikomos gamtos retenybe, net jei pačios sudarytos iš visai įprasto smėlio.

Ledas, kuris skamba kaip lazerių mūšis

Dar viena paslaptingų garsų kategorija yra ledo „muzika“. Žiemos žygių metu žmonės kartais girdi aukštus spragtelėjimus, švilpimus ir net tarsi elektroninę melodiją, sklindančią iš užšalusio ežero ar upės.

Tokie garsai kyla, kai ledas trūkinėja dėl temperatūros pokyčių arba svorio pasiskirstymo. Įskilus plokštei, bangos pasklinda po visą ežerą, o dalis jų patenka į orą ir tampa klausytojui girdimos. Kuo ledo sluoksnis storesnis, tuo žemesnis ir sodresnis būna garsas.

Garsai, kuriuos girdime tik tam tikru atstumu

Keista tai, kad net ir gana stiprūs kalnų ar ledo garsai kartais girdimi tik nedidelėje teritorijoje, o vos už kelių žingsnių nebejuntami. Tai susiję su garso bangų sklidimo kryptimi ir kliūtimis, kurias jos sutinka.

Uolos, sniegas, medžiai ir net oro temperatūros sluoksniai veikia kaip savotiškos sienos ar veidrodžiai, nukreipiantys garsą. Todėl įmanoma stovėti vienoje vietoje ir aiškiai girdėti „dainą“, o draugas už keliasdešimties metrų girdės tik tylų ūžesį arba nieko.

Ar šie garsai pavojingi, ar tik įspūdinga detalė?

Didžioji dalis paslaptingų kalnų, smėlynų ir ledo garsų yra tiesiog gamtos šalutinis efektas. Jie patys savaime pavojaus paprastai nekelia, nors kartais signalizuoja apie fizinį procesą, pavyzdžiui, slenkančią sniego sankaupą ar stiprėjantį įtrūkimą lede.

Praktinė nauda tokia, kad į juos verta įsiklausyti. Pavyzdžiui, daugelis žiemos turistų žino, jog staiga sustiprėję ledo spragsėjimai gali reikšti, kad storis yra ribinis. Panašiai kalnuose ilgai trunkantis žemas gaudimas kartu su matomais sniego poslinkiais gali perspėti apie griūties riziką.

Kaip nepasimauti ant mitų ir legendų

Per šimtmečius aplink neįprastus garsus kalnuose ir smėlynuose susikūrė legendos apie dvasių chorą, po žeme įkalintas armijas ar pasiklydusius keliautojus. Nenuostabu, nes žmogaus klausa labai jautri nepaaiškinamiems garsams, ypač tyloje.

Vis dėlto šiandien vis daugiau šių istorijų galima patikrinti. Garso įrašymo įranga, seismografai ir ilgalaikiai stebėjimai parodė, kad už keistų garsų slypi fizika, akustika ir geologija. Tai nesumažina jų įspūdžio, tačiau padeda atskirti tikrus reiškinius nuo perdėtų pasakojimų.

Jei išgirsite „dainuojantį“ kalną

Jei žygyje patirtumėte panašų reiškinį, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus: kas tuo metu vyksta aplink, ar juda sniegas ar smėlis, ar girdite aidą, iš kurios pusės sklinda garsas. Tokios detalės padės suprasti, ar tai natūralus virpesių atgarsis, ar aiškus pavojaus ženklas.

Nors kalnai ir ledas kartais „dainuoja“, svarbiausia išlikti budriam ir saugiam. Stebėti, klausytis ir rinkti patirtį, o vėliau šiuos įspūdžius papildyti žiniomis, kurios leidžia gamtos keistenybes pamatyti kaip sudėtingos, bet pažinios sistemos dalį.