Gyvos ledinės upės: kas yra ledo liežuviai, kur jie susiformuoja ir kokius rekordus muša

Kalnų ledynai dažnai vaizduojami kaip sustingusios ledo masės, tačiau iš tikrųjų jie nuolat juda ir keičiasi. Viena įspūdingiausių šio judėjimo išraiškų yra ledo liežuviai: lėtai tekančios, upes primenančios ledo juostos, kurios gali nusidriekti dešimtis ar net šimtus kilometrų.

Nors tokie dariniai atrodo tolimi nuo kasdienio gyvenimo, jų būklė tiesiogiai susijusi su jūros lygio kilimu, klimato kaita ir net orų svyravimais Lietuvoje. Suprasti, kaip veikia ledo liežuviai, reiškia geriau suprasti ir tai, kas laukia visos planetos.

Kas yra ledo liežuvis ir kuo jis skiriasi nuo paprasto ledyno

Ledo liežuviu vadinama siaura, pailga ledyno dalis, kuri juda žemyn slėniu ar į jūrą tarsi lėta, bet labai galinga upė. Ši dalis paprastai atsiranda ten, kur susikaupęs ledas randa lengviausią kelią slėniu tarp kalnų arba per žemumas link pakrantės.

Skirtingai nuo plataus ledyno kupolo, ledo liežuvis yra ištemptas, jo kraštai dažnai apdraskyti uolienomis, griovomis ir plyšiais. Jis juda greičiau nei aplinkinė ledo masė, todėl tampa viena dinamiškiausių ir pavojingiausių ledyno zonų alpinistams ir tyrėjams.

Judantys gigantiški upių pakaitalai

Ledo liežuviai juda gravitacijos veikiami, kai sunkus ir storas ledas pamažu slenka žemyn. Nors žmogaus akiai tai atrodo kaip sustingusi masė, ilgalaikiai palydoviniai stebėjimai rodo, kad daugelis tokių liežuvių per metus pajuda kelis ar net kelias dešimtis metrų.

Judesį lemia ne tik šlaito nuolydis, bet ir sąlygos ledyno apačioje: ar dugnas apsnigtas, ar slysta ant vandens plėvelės, ar kliūva už uolų ir nelygumų. Kai kuriose vietose ledo liežuviai paspartėja, atsiranda įtrūkimų ir plyšių, kurie primena suskilusią upės vagą sausros metu.

Įspūdingiausi ledo liežuviai pasaulyje

Didžiausi ir žinomiausi ledo liežuviai formuojasi Antarktidoje ir Grenlandijoje, kur ledynai užima milžiniškas teritorijas. Tokiose vietose atskiri liežuviai gali būti šimtų kilometrų ilgio ir kelių dešimčių kilometrų pločio, nors tikslios ribos nuolat kinta.

Ypač įspūdingi vadinamieji plaukiojantys ledo liežuviai, kai ledynas pasiekia vandenyną ir toliau tęsiasi ant vandens paviršiaus. Tai yra pereinamoji zona tarp sausumos ledyno ir ledo šelfų, kuriuose dažnai formuojasi didžiuliai aisbergai.

Rekordai: ilgis, storis ir judėjimo greitis

Ledo liežuviai gali lenktyniauti tarpusavyje ne tik ilgiu, bet ir storiu bei judėjimo greičiu. Kai kurie Antarktidos ir Grenlandijos liežuviai siekia kelių šimtų metrų storį, todėl juose sukaupta milžiniška gėlo vandens atsarga.

Yra vietų, kur tokie dariniai juda ypač greitai: per metus pasislenka reikšmingą atstumą, palyginti su lėtesnėmis ledyno dalimis. Toks pagreitėjimas dažnai susijęs su šiltesniu vandeniu po ledu arba pokyčiais ledo ir uolienų sąlyčio zonoje, todėl tyrėjai įdėmiai stebi šiuos „rekordininkus“.

Kodėl ledo liežuviai tampa klimato kaitos indikatoriais

Ledo liežuviai yra jautrūs temperatūros ir kritulių pokyčiams, todėl jų elgesys laikomas svarbiu klimato kaitos rodikliu. Jei tam tikro regiono ledo liežuvis ima trumpėti, plonėti ar spartėti, tai dažnai rodo, kad sumažėjo naujo sniego ir ledo papildymas arba sustiprėjo tirpimas.

Atvirkštinis procesas, kai ledo liežuvis plečiasi ir juda toliau link jūros, paprastai reiškia, kad regione vyrauja vėsios ir sniegingos sąlygos. Tačiau bendras pastarųjų dešimtmečių vaizdas rodo, kad daugiau tokių darinių traukiasi, nei auga, ypač kalnuotose vietovėse ir pakrančių ledynuose.

Ryšys su jūros lygiu ir pakrančių rizika

Didžiausią įtaką jūros lygiui turi ledo liežuviai, kurie remiasi į sausumą ir juda link vandenyno. Jei jie labai suplonėja ir nutrūksta, didelė dalis anksčiau stabiliai laikyto ledo gali patekti į jūrą, todėl vandens lygis ima kilti.

Pakrančių regionams tai reiškia eroziją, dažnesnius potvynius ir didesnę infrastruktūros žalą, net jei jie yra tūkstančius kilometrų nuo vietos, kur tirpsta ledas. Todėl tyrimai, skirti didiesiems ledo liežuviams, svarbūs ne tik poliariniams regionams, bet ir vidutinėms platumoms, tarp jų ir Europai.

Kaip ledo liežuviai formuoja kraštovaizdį

Net ir sustoję ar ištirpę ledo liežuviai palieka aiškų pėdsaką žemėlapyje. Slenkantis ledas kasama ir perstumia uolienas, žvirgždą bei smėlį, todėl susiformuoja slėniai, morenų kauburiai ir ilgos, siaurėjančios ežerų virtinės.

Daugelis kalnų slėnių, šiandien lankomų turistų, yra buvusių ledo liežuvių darbo rezultatas. Ten, kur kadaise teka ledo upė, dabar dažnai vingiuoja tikra upė ar telkšo ežeras, tačiau reljefo forma išduoda, kad kraštovaizdį kūrė ne vien vanduo.

Ką gali pamatyti paprastas keliautojas

Norint pamatyti ledo liežuvį iš arti, nebūtina keliauti į Antarktidą. Alpių, Skandinavijos, Islandijos ar kitų kalnuotų regionų ledynuose vis dar yra ryškiai išreikštų, nors ir mažesnių, liežuvių, kurie nusileidžia slėniais iki pievų ar kalnų ežerų.

Keliautojams specialistai rekomenduoja laikytis saugaus atstumo nuo ledyno priekio, nes ledo liežuvio pabaigoje dažnai formuojasi gilūs plyšiai, gali staiga atskilti ledo blokai, o tirpstantis vanduo išplauna tunelius po ledu. Saugiausia tokius objektus apžiūrėti su vietiniais gidais arba nuo pažymėtų apžvalgos takų.

Kaip sekami šie „ledo gigantai“ ir ką galime daryti mes

Mokslininkai ledo liežuvius stebi pasitelkdami palydovus, radaro matavimus, dronus ir lauko ekspedicijas. Tokie duomenys leidžia sudaryti detalius žemėlapius, apskaičiuoti ledo storį, judėjimo greitį ir numatyti galimus pokyčius artimiausiais metais.

Paprastam žmogui svarbiausia suprasti, kad ledo liežuviai yra bendros klimato sistemos dalis. Nors jų nematome kasdien, pasirinkimai dėl energijos vartojimo, transporto, vartojimo įpročių ilgainiui lemia, ar šios ledinės upės išliks stabilios, ar taps dar vienu sparčiai nykstančiu gamtos reiškiniu.