Kodėl Antarktidoje yra sausumos be ledo: kaip veikia slaptos Žemės „šalčio dykumos“

Daugeliui Antarktida siejasi su vientisa balta ledo sala, kurioje nėra nieko daugiau nei sniegas, pingvinai ir stiprūs vėjai. Tačiau šiame žemyne egzistuoja vietos, kurios labiau primena plikas kalnų dykumas be sniego ir ledo.

Tokios teritorijos mokslininkams padeda suprasti tiek praeities klimatą, tiek tai, kas gali nutikti Žemei ateityje. Jos paneigia paprastą stereotipą, kad pakanka labai žemos temperatūros, jog viskas būtų amžinai sukaustyta ledu.

Neįprastos sausosios slėniai: ledyno viduryje atsiveria plika žemė

Viena labiausiai stebinančių vietų Antarktidoje yra vadinamieji sausrieji slėniai, kurie plyti Roso jūros regione, netoli žemyno pakrantės. Ten galima pamatyti atvirus akmenis, uolų šlaitus, žvirgždą ir net smulkų dulkėtą gruntą, nors aplinkui driekiasi storas ledo skydo kraštas.

Šiuose slėniuose sniego beveik nekalba, o tai, kas iškrenta, dažnai būna greitai išgarinama arba nupustoma vėjo. Vaizdas čia primena ne poliarinę žemę, o Marsą ar aukštikalnių dykumą: rusvos, pilkos, raudonai rusvos uolos, įtrūkę paviršiai ir labai mažai gyvybės ženklų.

Kaip susidaro žemė be ledo tokioje šalčio karalystėje

Šių sausųjų slėnių išskirtinumą lemia keli veiksniai, kurie kartu sukuria savotišką „antiledinį burbulą“. Vienas svarbiausių yra itin sausi, žemyniniai vėjai, kurie pučia nuo aukštų ledo skydų į jūros pusę. Tai vadinamieji katabatiniai vėjai, laisvai krentantys nuo aukštumos ir keliaujantys šimtais kilometrų.

Šie vėjai yra labai šalti, bet kartu labai sausi ir stiprūs. Jie gali pasiekti audros greitį ir nuolat nuo paviršiaus nupūsti bet kokį susikaupusį sniegą. Taip lėtai, bet užtikrintai formuojasi vietovė, kur sniego tiesiog nespėja prisikaupti, nors aplinkui ledo netrūksta.

Antras svarbus veiksnys yra žemės reljefas. Kai kurie slėniai yra išsidėstę taip, kad juos iš visų pusių supa aukštesni kalnynai ar ledo skydų pakraščiai. Tokia forma tarsi nukreipia drėgnus orus ir kritulius į šalį, o sausi vėjai čia lengviau „išvalo“ likusį sniegą.

Temperatūra ir drėgmė: kai labai šalta, bet beveik nesninga

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kad tokiose vietose nėra ledo. Vis dėlto svarbu suprasti, kad šaltys pats savaime ledo nesukuria. Reikia ir drėgmės, ir pakankamai kritulių, kad vanduo galėtų kristi sniego pavidalu ir kauptis ant žemės.

Sausieji slėniai Antarktidoje yra labai skurdūs kritulių. Čia per metus iškrenta mažiau drėgmės nei daugelyje žinomų karštųjų dykumų, todėl šį regioną galima laikyti viena sausiausių vietų Žemėje. Be to, bet koks ledas ar sniegas, patekęs į šią aplinką, dėl sausumo ir vėjo gana greitai sublimuoja, tai yra virsta vandens garais, apeidamas skystą fazę.

Skystas vanduo ten, kur jo neturėtų būti

Nors sausieji slėniai atrodo be gyvybės, čia kartais galima rasti labai plonų upelių ar net seklų ežerėlių, kurie susidaro vasarą, kai saulė ilgai laikosi aukštai virš horizonto. Vasaros metu paviršius gali kiek įšilti, todėl paviršinis ledas ar sniegas laikinai ištirpsta.

Šie vandens telkiniai yra nestabilūs ir laikini, tačiau jie suteikia galimybę egzistuoti mikroorganizmams, kurie prisitaikė prie didelio druskos kiekio, stipraus ultravioletinio spinduliavimo ir šalčio. Tokios sąlygos yra įdomios tyrėjams, nes jos primena aplinką, kurios galėtų būti ir kitose planetose.

Kodėl šios teritorijos svarbios klimatui ir ateities tyrimams

Sausieji slėniai padeda mokslininkams suprasti, kaip Žemė atrodė ledynmečių metu ir kaip keičiasi ledynai per tūkstantmečius. Dutūkstantmetės, dešimttūkstantmetės ar dar senesnės nuogulos šiuose slėniuose išlieka mažai pakitusios, nes čia beveik nevyksta erozija ir dirvožemio formavimasis.

Tokios stabilios sąlygos leidžia skaityti tarsi atvirą geologinę knygą: iš uolienų, mineralų ir senų paviršių galima spręsti, kada šalia traukėsi ledynai, kada buvo šiltesni ar šaltesni laikotarpiai, kaip keitėsi vėjų kryptys. Tai suteikia vertingų užuominų apie ilgalaikius klimato svyravimus.

Antarktidos „Marsas“: kaip sausieji slėniai pasitarnauja kosmoso tyrimams

Dėl itin sauso, šalto ir atšiauraus klimato šios vietovės dažnai laikomos viena geriausių natūralių laboratorijų, imituojančių Marso sąlygas. Kai kurie aparatai, numatyti naudoti misijose į kitas planetas, pirmiausia išbandomi būtent tokiose dykumose ant ledo žemyno.

Be to, tyrinėdami mikroorganizmus ir cheminių junginių stabilumą sausųjų slėnių grunte, mokslininkai tikrina, kokia tikimybė, kad panaši gyvybė ar bent jos pėdsakai galėtų išlikti kitur Saulės sistemoje. Tai padeda tiksliau planuoti ateities kosminius tyrimus.

Ką šios „šalčio dykumos“ sako apie mūsų kasdienybę

Nors sausieji slėniai atrodo labai tolimi kasdieniam žmogaus gyvenimui, jų tyrimai primena kelias svarbias pamokas. Pirmiausia, klimatas ir gamtinės sąlygos yra daug sudėtingesnės nei vienas parametras, pavyzdžiui, temperatūra. Net itin šaltoje aplinkoje vyrauja skirtingi mikroklimatai, kuriuos lemia vėjas, reljefas, drėgmė ir saulės spinduliuotė.

Antra, net ir labai atšiauriose vietose gamta randa būdų prisitaikyti. Nors gyvybės formos ten minimalios, jos geba išgyventi ribinėmis sąlygomis. Tokie pavyzdžiai padeda geriau įvertinti ir mūsų pačių aplinkų trapumą, ir tai, kiek nedaug kartais reikia, kad tam tikros rūšys prarastų savo nišą.

Galiausiai, šios Antarktidos dykumos tampa tyliais klimato archyvais. Jos leidžia tiksliau suprasti, kaip keitėsi mūsų planeta, ir padeda prognozuoti, kokių iššūkių dar gali atnešti ateities klimato pokyčiai, kurie palies ne tik poliarinius regionus, bet ir kiekvieno iš mūsų kasdienybę.