Valgantys knygas ir akmenis: netikėtos žmonių priklausomybės nuo neįprasto maisto ir ką apie tai sako mokslas

Skamba kaip iš keistos pasakos: žmogus, kasdien suvalgantis akmenuką, ar moteris, negalinti atsispirti kartonui ir kreidai. Tačiau tokie pasakojimai nėra vien interneto folkloras, o realybė, kurią jau seniai stebi gydytojai ir psichologai.

Neįprastas potraukis ne maistui, bet valgomiems daiktams turi ir gana sausą pavadinimą – pika. Už jo slepiasi ištisos istorijos apie žmones, valgančius popierių, muilą, dulkes, žemę ar net plaukus, ir bandančius tai suderinti su kasdieniu gyvenimu.

Kas yra pika: kai burnoje atsiduria tai, kas niekada nebuvo maistas

Pika vadinamas ilgalaikis ir pasikartojantis noras valgyti daiktus ar medžiagas, kurios nėra maistas ir neturi maistinės vertės. Tai gali būti žemė, molis, skalda, ledas, popierius, dažai, muilas, audiniai ar net metalinės detalės.

Medicinoje pabrėžiama, kad trumpalaikės, vienkartinės „išdaigos“ laikomos kita kategorija. Apie piką kalbama tuomet, kai toks elgesys tęsiasi bent kelias savaites, kartojasi ir pradeda trukdyti sveikatai ar socialiniam gyvenimui.

Valgomi akmenys, žemė ir kreida: kuo skiriasi skirtingos pikos formos

Vienas iš labiausiai atpažįstamų pavyzdžių yra žemės ar molio valgymas. Kai kuriose šalyse tai persipina su tradicijomis ar įsitikinimais, pavyzdžiui, kai tikima, kad tam tikras molis apsaugo nuo ligų ar padeda nėštumo metu. Tačiau gydytojai vis tiek stebi, ar nėra geležies ar kitų medžiagų trūkumo.

Kita neįprasta forma – akmenų ar skaldos valgymas. Nors dažniausiai renkami smulkūs akmenukai, problemų kyla daug: nuo dantų pažeidimų iki žarnyno užsikimšimų. Dar viena grupė – vadinamasis „mokyklinis meniu“: kreida, trintukai, popierius, kartonas. Iš šono tai atrodo beveik juokingai, bet vaikui ar suaugusiajam tai gali būti stiprus ir sunkiai kontroliuojamas potraukis.

Kodėl žmogus ima valgyti nevalgomus daiktus

Nėra vienos priežasties, paaiškinančios visus pikos atvejus. Dažnai minimi keli tarpusavyje susipynę veiksniai: fiziniai, psichologiniai ir socialiniai. Kartais neįprastus potraukius lydi tam tikrų vitaminų ar mineralų trūkumas, pavyzdžiui, geležies ar cinko.

Kitaip tariant, kūnas gali bandyti „paprašyti“ to, ko jam trūksta, tačiau pasirenka labai netikėtą kelią. Vis dėlto ne kiekvienas medžiagų trūkumas lemia piką, ir ne kiekvienas pikos atvejis susijęs su tyrimuose matomais kraujo pakitimais, todėl gydytojai pabrėžia, kad tai tik dalis dėlionės.

Pikos ryšys su psichologine sveikata ir įpročiais

Daugeliu atvejų pika siejama su psichikos sveikatos sutrikimais ar raidos ypatumais. Ji dažniau pasitaiko žmonėms, turintiems autizmo spektro sutrikimų, intelekto sutrikimų, kai kurių obsesinių kompulsinių sutrikimų formų. Neįprastas valgymas jiems tampa savotišku raminimosi ar kontrolės būdu.

Įtaką gali daryti ir aplinka. Vaikai, matantys suaugusį žmogų, kuris reguliariai valgo žemę ar kitą neįprastą medžiagą, gali imti kopijuoti šį elgesį ir taip suformuoti įprotį, kuris ilgainiui tampa priklausomybe. Kai kuriais atvejais bandoma malšinti stresą ar nerimą, panašiai kaip kiti graužia nagus ar nuolat ką nors kramto.

Nuo plaukų iki plastikinių maišelių: realūs pavojai kasdien

Nors iš pirmo žvilgsnio žmogus, valgantis popierių ar kosmetikos priemones, atrodo tiesiog keistas, gydytojai tokiose istorijose mato konkrečias rizikas. Cheminės medžiagos, dažai, plastikas ar metalas gali nuodyti organizmą, pažeisti inkstus, kepenis, virškinimo sistemą.

Net ir iš pažiūros „nekalti“ daiktai, pavyzdžiui, plaukai, dulkių gumuliukai ar kilimo pūkai, laikui bėgant gali susikaupti skrandyje ir suformuoti darinį, trukdantį virškinimui. Kai kurie tokie atvejai baigiasi skubia operacija, nes žarnynas tiesiog užsikemša.

Kaip atpažinti, kad tai jau nebe vaikiškas eksperimentas

Maži vaikai dažnai kiša į burną bet ką, ką randa, ir tai tam tikru amžiaus tarpsniu laikoma normaliu pasaulio pažinimu. Vis dėlto jei trijų, ketverių metų ar vyresnis vaikas sistemingai renkasi ne maistą, paslapčia jį valgo ir tai tęsiasi savaites ar mėnesius, verta sunerimti.

Suaugusiųjų atveju pikas dažniausiai slepiamas dar kruopščiau. Artimieji gali pastebėti dingstantį tualetinį popierių, išgraužtus kartoninius kampus, nepaaiškinamus pilvo skausmus ar dantų pažeidimus. Kartais pirmas signalas būna ne keistas įprotis, o jau išsivystę sveikatos sutrikimai.

Ką daro gydytojai ir kaip iš tikrųjų atrodo pagalba

Dažniausiai pirma užduotis yra įvertinti fizinę būklę: ar nėra apsinuodijimo, žarnyno pažeidimų, anemijos, infekcijų. Gydytojas gali paskirti kraujo ir kitus tyrimus, kad suprastų, ar paslėptas potraukis nėra mėginimas kompensuoti kokios nors medžiagos trūkumą.

Jei nustatoma, kad trūksta tam tikrų vitaminų ar mineralų, skiriami papildai ar mitybos pokyčiai. Tačiau retai kada viskas išsisprendžia vien tabletėmis. Dažniausiai reikalinga ir psichologinė ar psichiatrinė pagalba, ypač jei elgesys susijęs su nerimu, trauma, raidos sutrikimais ar sunkiai valdomais įkyriomis mintimis.

Ar įmanoma visiškai atsisakyti tokio įpročio

Dalis žmonių, pradėjus gydymą ir gavus reikiamą pagalbą, ilgainiui nustoja valgyti ne maistą ir gyvena įprastą gyvenimą. Kitiems tai tampa panašu į lėtinį sutrikimą, kurį tenka nuolat prižiūrėti, stebėti ir valdyti, ypač stresinėmis situacijomis.

Psichologai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne gėdinti ar juoktis, o atvirai kalbėti ir kreiptis pagalbos. Daugelis tokių įpročių turinčių žmonių patys jaučia, kad tai nėra „normalu“, tačiau bijo atvirauti, nes nuogąstauja atrodysiantys juokingi ar „keisti“.

Ką verta prisiminti sutikus „valgančius akmenis“

Egzotiškos istorijos apie žmones, ryjančius metalines detales ar dulkes, dažnai keliauja po internetą kaip pramoga. Tačiau už jų slypi sudėtingi išgyvenimai ir reali rizika sveikatai, o ne troškimas šokiruoti žiūrovus.

Jei pastebite, kad artimas žmogus reguliariai valgo tai, kas neturėtų atsidurti lėkštėje, svarbiausia ne juokas ar barimas, o ramesnis pokalbis ir paskatinimas pasitarti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio keistos istorijos, primena, kad žmogaus elgesys gali būti labai įvairus, o supratimas ir pagalba čia svarbesni už patyčias.