Keisti tilteliai, kuriais vaikšto gyvūnai: kodėl virš greitkelių dygsta žali tuneliai elniams ir varlėms

Greitkeliai ir geležinkeliai dažnai atrodo kaip aiški žmogaus ir gamtos riba, tačiau vis dažniau šią ribą mėginama peržengti labai netikėtais būdais. Virš intensyvių kelių iškylantys žali tilteliai, požeminiai tuneliai, net specialūs „laiptai“ krabams jau tapo įprastu vaizdu kai kuriuose regionuose.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip keista architektų užgaida, tačiau šie statiniai turi labai aiškią paskirtį. Tai vadinamosios laukinių gyvūnų perėjos, kuriomis stengiamasi sumažinti susidūrimus su transportu ir atkurti nutrūkusius gyvūnų migracijos kelius.

Kas yra gyvūnų perėjos ir kuo jos skiriasi nuo įprastų tiltų

Laukinių gyvūnų perėjos iš esmės yra infrastruktūros sprendimai, leidžiantys žvėrims, ropliams, varliagyviams ar net vabalams saugiai kirsti kelius. Iš viršaus jos primena parką ant tilto arba žolės juostą virš važiuojamosios dalies, iš apačios tai gali būti tuneliai ar praplatinti pralaidos.

Skirtingai nei pėsčiųjų ar automobilių tiltai, gyvūnams skirti statiniai projektuojami taip, kad gyvūnai juos atpažintų kaip natūralią aplinką. Ant konstrukcijų formuojamas dirvos sluoksnis, sodinami krūmai ir medeliai, klojami rąstai, akmenys, kartais net įrengiami vandens telkiniai.

Tiltais vaikšto ne tik elniai: nuo varlių iki krabų

Viena įdomiausių šių perėjų ypatybių yra tai, kad jos kuriamos labai skirtingoms rūšims. Dideliems žinduoliams, tokiems kaip elniai ar briedžiai, reikia plačių ir tylių tiltų su tankia augmenija, kuri suteikia saugumo jausmą ir leidžia pasislėpti.

Smulkesniems gyvūnams įrengiami visai kitokie sprendimai. Varlės ir varliagyviai kai kuriose šalyse turi mažus požeminius tunelius, prie kurių šonuose pastatomos žemos tvoros. Jos nukreipia gyvūnus į tunelio angą, kad šie neklydinėtų važiuojamąja dalimi.

Krabų „autostrados“ ir voverių „kabeliai“

Yra ir dar labiau netikėtų pavyzdžių. Kai kuriose pakrančių teritorijose, kur tam tikru metų laiku milijonai krabų migruoja nuo miško prie jūros, ties keliais įrengiami savotiški krabų tiltai ir laiptai. Jie leidžia vėžiagyviams persikelti virš automobilių srauto, o kelkraščiais nutiestos tvorelės juos nukreipia būtent į šiuos praėjimus.

Miestų aplinkoje atsiranda ir vadinamieji voverių tiltai. Tai ant stulpų ištempti lynai ar specialios konstrukcijos, jungiančios medžius skirtingose kelio pusėse. Voverės jais naudojasi tam, kad nereikėtų leistis ant asfalto. Iš šalies žiūrint toks tiltas atrodo kaip keista, kone nereikalinga detalė, kol nesupranti, kiek daug gyvūnų taip išvengia susidūrimo su automobiliais.

Kodėl tai daroma: ne tik dėl gailesčio gyvūnams

Tokių perėjų idėja dažnai pristatoma kaip rūpestis laukiniais gyvūnais, tačiau praktinė nauda yra kur kas platesnė. Susidūrimai su stambiais žvėrimis gali baigtis skaudžiomis pasekmėmis ir žmonėms, todėl valstybinės institucijos ir kelių valdytojai atsižvelgia ir į saugumo aspektą.

Be to, greitkeliai ir geležinkeliai dalija buveines į fragmentus. Jei gyvūnai negali laisvai migruoti, mažėja genetinė įvairovė, sunkiau prisitaikyti prie klimato kaitos ir keičiančiųsi sąlygų. Žalieji tiltai ir tuneliai padeda jungti atskirtas teritorijas į vientisesnį gamtinį tinklą.

Kaip gimsta idėja įrengti žaliojo tilto „keistenybę“

Nors tokie statiniai atrodo kaip keista architektūrinė detalė, jų atsiradimas paprastai yra ilgo planavimo rezultatas. Prieš statant naują kelią ar rekonstruojant seną, vertinami gyvūnų migracijos maršrutai, stebimi pėdsakai, naudojamos nuotraukos iš kamerų, renkami žuvusių gyvūnų duomenys.

Pagal šią informaciją parenkamos vietos, kur perėjos bus efektyviausios. Vėliau stebima, ar gyvūnai iš tiesų naudojasi naujais tiltais ir tuneliais. Kartais prireikia keleto metų, kol žvėrys pripranta prie naujo objekto ir pradeda aktyviai juo naudotis.

Lietuva ir keliai, kuriuos dalijamės su žvėrimis

Lietuvoje vairuotojai taip pat ne kartą yra susidūrę su išbėgusiu stirninu ar briedžiu. Nors šalis neturi tiek daug milžiniškų žaliųjų tiltų kaip kai kurios didesnės valstybės, kelių infrastruktūroje jau seniai taikomi įvairūs sprendimai: specialios tvorelės, pralaidos, per kurias gyvūnai gali pereiti po keliu, vietomis įrengtos ir platesnės perėjos.

Vis dažniau diskutuojama, kad planuojant naujus magistralinius kelius ar geležinkelių modernizavimą, reikėtų nuo pat pradžių numatyti gyvūnų migracijos kelius. Taip išvengiama situacijos, kai po kelerių metų tenka brangiai taisyti jau nutiestą kelią ir improvizuoti sprendimus.

Keista iš pirmo žvilgsnio, bet tampa norma

Iš pradžių žalieji tiltai virš kelių daugeliui atrodė kaip savotiška keistenybė: brangus statinys, kuriuo galbūt retkarčiais pereis koks gyvūnas. Tačiau bėgant laikui, atsirandant daugiau duomenų apie jų naudojimą ir naudą, požiūris pamažu keičiasi.

Šiandien tokie tilteliai dažnai atsiduria ir turistų nuotraukose, kartais sulaukia net vietos gyventojų pravardžių. Vis dėlto jie tampa svarbia šiuolaikinio kraštovaizdžio dalimi, primenančia, kad kartu su asfaltu ir betonu aplink mus vis dar gyvena daugybė kitų rūšių.

Ką tai sako apie mūsų santykį su gamta

Laukinių gyvūnų perėjos yra savotiškas kompromiso simbolis. Žmonės neatsisako greitkelių ar traukinių, tačiau pripažįsta, kad šios linijos neturėtų būti neperžengiamos sienos kitoms gyvybės formoms.

Galbūt būtent todėl šie žali tiltai ir tuneliai taip traukia dėmesį. Jie atrodo neįprastai, net šiek tiek keistai, bet kartu rodo, kad technologijų ir intensyvaus judėjimo amžiuje vis dar ieškoma būdų palikti vietos laukinei gamtai. Net jei tam prireikia pastatyti atskirą tiltą vien elniams, varlėms ar krabams.