Tai privalu žinoti kiekvienam šalies gyventojui – pateikiame svarbiausią informaciją apie „Sodrą“, kai kurios detalės nustebins daugelį

„Sodra“ – tai institucija, kurią šiandien žino kiekvienas Lietuvos gyventojas. Ji rūpinasi mūsų socialiniu draudimu, pensijomis, išmokomis ir kitais svarbiais finansiniais klausimais. Bet ar kada nors susimąstėte, kaip ji atsirado? Kada pradėta rūpintis gyventojų socialine apsauga ir kaip keitėsi ši sistema per metus?

„Sodros“ istorija – tai ne tik įstatymų pokyčiai, bet ir visuomenės gerovės raida. Nuo pirmųjų bandymų sukurti socialinio draudimo sistemą iki šiandienos modernių sprendimų – kelias buvo ilgas ir pilnas iššūkių. Pažvelkime į tai iš arčiau!

Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 – 1940 metais 

Nors Lietuvos Respublikos nepriklausomybė buvo paskelbta jau 1918 metais, tačiau oficialiai Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja tik nuo 1926 metų kovo 23 dienos, kai Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą.

Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama socialinio draudimo reikalams tvarkyti. Ji steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.

• Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš II pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.
• Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 metų pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos – atskirų įstaigų ir įmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto.
• Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai. Tačiau buvo numatytos ir labai svarbios išimtys: ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirba daugiau kaip 400 Lt per mėnesį. Tuo būdu socialinis draudimas tarpukario Lietuvoje apėmė nedidelę šalies gyventojų dalį, kadangi net du trečdaliai tuometinės Lietuvos gyventojų buvo žemdirbiai, o jie, kaip jau minėta, nebuvo draudžiami. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. atlyginimo, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa.
• Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. atlyginimo ir 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, o 60 proc. – apdraustasis (nuo 1934 metų sistema pasikeitė buvo mokami 6 proc. nuo uždirbamo atlyginimo,  3 proc. mokėjo darbuotojas ir 3 proc. darbdavys). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos. Ligonių kasų administravimo išlaidos buvo apribotos, jos negalėjo viršyti 8 – 10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų. 1938 metų statistika teigia, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3 – 4 proc. šalies gyventojų. 42 proc. apdraustųjų sirgo ir gavo paramą iš kasų. 1936 metais buvo priimtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas, pagal kurį privalomai draudžiami fabrikų, miško įmonių, statybų, kelių, uostų, telegrafo bei gatvių tvarkymo darbininkai ir tarnautojai. Po dviejų metų buvo priimtas Nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų dirbančiųjų žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymas.
• Pagal įstatymą nukentėjusiam buvo teikiama medicininė pagalba, laikinojo nedarbingumo ir laidojimo pašalpos, taip pat invalidumo ir maitintojo netekimo pensijos. Nedarbingumo pašalpa sudarė du trečdalius algos ir buvo pradedama mokėti nuo ketvirtosios nedarbingumo dienos. Invalidumo pensija buvo lygi 75 proc. algos o, netekus mažiau kaip 100 proc. nedarbingumo, jos dydis buvo mažinamas priklausomai nuo nedarbingumo laipsnio. Vietoje pensijos invalido pageidavimu galėjo būti mokama 10 metų pensijos dydžio vienkartinė pašalpa. 1937 metais, pirmaisiais draudimo metais, nelaimingų atsitikimų darbe buvo užregistruota 2504, o 1939 metais šis skaičius pasiekė net 5824.
• 1937 metais pradėjo veikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa. Tai buvo viena centrinė įstaiga, tvarkiusi draudimą nuo nelaimingų atsitikimų visoje Lietuvoje. Kasa skyrė ir mokėjo pašalpas ir pensijas, o įmokas rinko ligonių kasos.
• Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos.
• Nedarbo draudimo užuomazgas galima įžvelgti dar 1919 metais. Tuomet buvo priimti Darbo biržų įstatymai. Jie numatė nemokamas paslaugas ieškantiems darbo ir ieškantiems darbininkų. Tačiau spėta įsteigti darbo biržas tik Kaune ir Šiauliuose. Darbo biržas išlaikė savivaldybės savo lėšomis. Bedarbiams buvo organizuojami viešieji darbai ir teikiami pietūs varguomenės valgyklose.
• Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 metais užbaigė Liaudies komisarų taryba, savo nutarimu Socialinio aprūpinimo komisariatui perdavusi visas socialinės paskirties įstaigas, ligonių kasą bei Vyriausiąją socialinio draudimo tarybą.

Socialinis draudimas sovietiniu laikotarpiu

• Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.
• Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo lėšas, joms priklausančias sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.
• Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto a. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus. Įnašai buvo diferencijuoti, nuo 2.4 proc. iki 18 proc. darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesinei sąjungai įmonė ar organizacija priklausė, pvz., kultūros darbuotojų profsąjungai buvo taikomas 7 proc. įmokų tarifas, geležinkeliečių – 10 proc., maisto pramonės darbuotojų – 14 proc. Vietinių profsąjungų leidimu darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikino nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kadangi socialinio draudimo biudžetas nebuvo atskirtas nuo visasąjunginio valstybės biudžeto, buvo deklaruojama, jog visos išmokos mokamos valstybės lėšomis.
• Laikino nedarbingumo pašalpos buvo mokamos nuo pirmos nedarbingumo dienos iki kol darbuotojas pasveiks arba bus pripažintas invalidu. Pašalpos dydis priklausė nuo atlyginimo dydžio, nuo nepertrauktojo darbo stažo bei nuo narystės profsąjungoje: profsąjungos nariui, kai nepertrauktasis stažas iki 3 metų, pašalpa buvo mokama 50 proc. uždarbio dydžio; nuo 3 iki 5 metų – 60 procentų, nuo 5 iki 8 metų – 80 procentų, daugiau kaip 8 metų – 100 procentų. Tuo tarpu nepriklausantiems profsąjungai pašalpa buvo mažinama 50 procentų. Be to, dar buvo nustatyti atskiri dydžiai privilegijuotoms gyventojų grupėms, pavyzdžiui, karo invalidams. Nėštumo ir gimdymo pašalpa buvo mokama 100 procentų darbo užmokesčio dydžio nepriklausomai nuo nepertrauktojo darbo stažo ar narystės profsąjungoje. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką. Laidojimo pašalpa buvo mokama mirus darbuotojui arba jo išlaikomam šeimos nariui. Laidojimo pašalpa priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus: jei laidojama mieste, tai pašalpa mirus vyresniems kaip 10 metų amžiaus mokama 20 rublių, o jaunesniems kaip 10 metų – 10 rublių. Jei laidojama kaimo vietovėje – tai atitinkamai 10 ir 5 rubliai.
• Pensijų sistema socialistinėje Lietuvoje buvo labai sudėtinga. Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, ėjusiems nustatytą laiką tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų moterims. Pensijos buvo skiriamos pagal TSRS valstybinių pensijų įstatymą, o reikalingos lėšos jų mokėjimui buvo pervedamos iš Maskvos.
• Sovietiniu laikotarpiu socialinis draudimas nebuvo atskirtas nuo socialinės paramos, buvo stengiamasi sudaryti vaizdą, jog visais žmonėmis rūpinasi valstybė.
• „Perestroikos“ laikotarpiu tapo aišku, kad didžioji valstybė nepajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos. 1990 metams „centras“ planavo Lietuvai net 420 mln. rublių deficitą socialinėms reikmėms.

Socialinis draudimas nepriklausomoje Lietuvoje

• 1990 metais Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. Vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.
• Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo kovo 15 dieną, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Jau tuomet Vyriausiajai valstybinio socialinio draudimo valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas – „Sodra“ (žodžių „socialinis draudimas“ trumpinys). Tai buvo pirmojo direktoriaus Evaldo Kliučinsko sumanymas.
• 1990 m. spalio 23 dieną buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą.
• 1991 metų gegužę įsigalioja LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. Įstatyme buvo apibrėžta, kad „valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų.“
• 1991 metais lapkričio 21 dieną „Sodra“ buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties.
• 1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės.
• 1994 – 1995 m.į vyko pensijų reforma. 1995 metų sausio 1 dieną įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą.
• Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 metų sausio 1 dienos, tai yra, po įstatymo įsigaliojimo datos. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti „Sodrai“ papildomai prireikė 130 mln. litų. Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt.
• 1995 metais Seimas priėmė sprendimą dar kartą perskaičiuoti pensijas. Šį kartą atsižvelgiant į palankiausią uždarbį. Padidėjusioms pensijoms mokėti 1996 metais prireikė papildomai 216,4 mln. litų.
• 1995 metų laikotarpis į „Sodros“ istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir „Sodros“.
• 1996 – 1998 metais buvo įgyvendinamas projektas „Phare“ parama „Sodrai“. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai.
• 1997 metais prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš „Sodros“ perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas.
• 1999 metais priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi.
• 2000 metais įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.
• 2003 metų pradėta pensijų sistemos reforma. Nuo 2004 metų sausio 1 dieną gyventojai dalį įmokų „Sodrai“ gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. – tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 dienos iki gruodžio 1 dienos, pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojai, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu.